Sugrįžęs (dvikova)

Nakties dangų karpančios mentės neskleidė jokio triukšmo, nešdamos juodą, žvilgantį sraigtasparnį virš tirštai apgyvendinto miesto dangoraižių. Retsykiais jis kirsdavo kurio nors į dangų žiūrinčio žibinto šviesas, trumpam nusidažydamas vaivorykštės spalvomis. Jo egzistenciją išdavė du raudoni žiburėliai, mirksintys nustatytu dažniu abiejose korpuso pusėse, tačiau nebuvo šiąnakt tokių smalsuolių, kuriuos domintų paprastas policijos sraigtasparnis. Tokių čia skraidė tuzinai. Tik keli maži, jauni aitvarai smalsiai sekė iš paskos, mėgaudamiesi menčių keliamu vėjeliu.
Andromeda klausėsi savo padažnėjusio širdies plakimo, gniauždama dešinį delną juosiantį talismaną - bežadį ir nerodantį jokių gyvybės ženklų šiuo metu. Jį sudarė dvi sidabrinės gyvatės, išrietusios kūnus į patogų suimti apvadą. Jų galvos lietėsi, kaklai apvado viduryje buvo išlenkti į  raidę M. Viena iš gyvačių buvo apžiojusi kitos snukelį ir Andromeda retsykiais susimąstydavo, ar kurią dieną nenutiks taip, kad sidabras atgis ir viena gyvatė praris kitą. Niam niam... Likusiai reiktų pasistengti, kad suformuotų bent kažką panašaus į talismaną.
- Septynioliktas, čia nulis pirmas... – girgždėdama riaugtelėjo racija, pritvirtinta prie sunkiai besilankstančios neperšaunamos liemenės. – Matome ją! Pajudėjo iš sumauto prospekto į... Pala, vėl teleportavosi!
Girgždesys, gatvės triukšmas, išjungiamos racijos klanktelėjimas.
Andromeda pasilenkė ir palietė piloto petį.
- Dar trys kvartalai! – atsiliepė šis.
- Pašvilpt. Prisiartinsi per kvartalą, man nereikia, kad maišytumeisi! – šūktelėjo ji.
Nors mentės dirbo be įkyraus kalimo garso, variklio ūžesio maskuojantys kerai nesugebėjo visiškai įveikti.
Pilotas linktelėjo ir palengva palenkė vairalazdę į kairę. Jis turėjo žmoną ir keturis vaikus –dabar mažiausiai troško tapti taikiniu. Išmes mergiotę, svarbu kad pati prašo.

Andromeda veik instinktyviai siektelėjo dėklo su ginklu, perbraukė pirštu, tikrindama, ar jis dar vietoje. Stipriau sugniaužė talismaną, stuktelėjo kumšteliu į liemenę. Viskas vietoje. Tik jos partnerė laksto įvykių centre, atsitiktinai pakliuvusi su greito reagavimo grupe. O turėjo būti laisvadienis...
Deja, bet nėra tokio žodžio specialiųjų pajėgų žodyne. Nes visokie idiotai, įsivaizduojantys esą pakankamai galingi magai, irgi mėgsta pasiausti laisvadieniais.

Sraigtasparnis it juodas varnas šovė žemyn, pilotas stengėsi parodyti savo meistriškumą, negaišdamas laiko švelnioms perkrovoms. Jis numanė, kad Andromeda greičiausiai patyrusi dar ne to – staigus oro tankio pasikeitimas besiteleportuojant, ekstremalūs temperatūrų svyravimai, iš kojų verčiantys gūsiai ir taip toliau ir panašiai. Specialiosios pajėgos retai kada naudojasi sraigtasparniais, nebent visi teleportaciją išmanantys specialistai būtų iškviesti skubiais reikalais. O dabar ir taip sklando negeri gandai...
- Išleidžiu jus štai anoje aikštelėje, kur už kinų restorano... – pilotas grįžtelėjo vos akimirkai, bet to užteko susivokti, kad kabina visiškai tuščia. Jis vairavo pats savo malonumui.
- Jau išleidote, grįžkite atgal, - sudžeržgė racija.   – Dėkui ir gero skrydžio!
- Kaip tu...? – sumurmėjo pilotas sau panosėje, apstulbintas merginos dingimo, bet jau suko vairalazdę, pamažu išlygindamas skrydį.
Iki žemės dar buvo likę mažiausiai penkiasdešimt metrų.

-<>-

Bėgdama šiukšlina gatve, kuria visai neseniai zujo šimtai gyvenimu patenkintų praeivių, ji klausėsi traškančios racijos, stengdamasi išgirsti jos balsą. Kad įsitikintų, jog partnerė vis dar gyva. Ir griežė dantimis – toji užsispyrėlė be reikalo neaušino burnos. Į savo racijas klykė kas tik netingėjo – ir sužeistieji, ir pernelyg uolūs pareigūnai, manantys, kad kiekvieno pareiga yra žinoti, į kokią kebeknę jis pakliuvo. Įsakymai ir ataskaitos pasidengė storomis triukšmo nuosėdomis, bet ji vis dar sugebėjo išskirti reikalingą informaciją.
- ... pasiekė parką! Į jokį kalibrą nereaguoja!
- …rautų, neduokite jai metalo! Dvidešimt penktas, septyniasdešimtas, išteleportuokite po paraliais tą statulą! Norite, kad augtų dar didesnė?!
- Vėl teleportavosi! Kitame parko gale, susto... dair... e...
- Atitraukite šarvuočius, padarykite man vietos!
Andromeda išsišiepė nuo ausies iki ausies, prabėgdama pro į druzgus sudraskytą tanką ir dar tebegaruojančius kūnus. Pasuko už kampo, mostelėjusi keliems smalsuoliams nešdintis kuo toliau. Lilė ką tik parodė savo balsą. Gyva, kalė...
Dangų nušvietė galingas žybsnis, tačiau tikrasis veiksmas tebebuvo tolokai priekyje, už kelių tuzinų visaip išdarkytų transporto priemonių, prospekto ir parko medžių. Pastebėjo keliolika tanketės ratų ir šasi. Trūko mažiausiai dviejų tankečių, arba dvidešimt penkių tonų metalo. Blogai...
Kirtusi prospektą, Andromeda mintimis susijungė su talismanu.
Žybsnis – ir ji jau parko pradžioje. Sekundė susigaudyti aplinkoje, tada vėl žybsnis. Ji sulenkė kojas, kad minkštai nusileistų žolėje. Teleportuotis galėjo tik trumpais atstumais, nerizikuodama prarasti kūno dalių.
Pjedestalas buvo savo vietoje, tačiau Adamkaus statulą kažkas nurovė, palikdamas tik batus. Dar dešimt tonų kokybiško metalo. Tiktai kam jis atiteko?
Kairėje, visai netoliese sukaleno kulkosvaidis, mergina krūptelėjo nuo garso, tačiau nedvejodama paspartino žingsnį, akylai dairydamasi bet kokio neįprasto judesio.
- Atsitraukit!
Skardus granatos sprogimas. Virš išlikusių medžių lapijos pakilo dulkės. Andromeda pagaliau išvydo Lilę, besislepiančią kartu su vienu iš bendradarbių už įmantriai apipjaustyto akmens luito, simbolizuojančio kažką, ką įžvelgė tik pats skulptorius ir daugiau niekas. Ten pat, kartu su dviem žmonėmis slėpėsi mažas kaukas, tikriausiai išpurtytas iš medžio. Atrodė labai išsigandęs. Tarp medžių, nutviekstas karinių žibintų, krutėjo neaiškus juodas padaras, dydžio sulig padoriu trijų aukštų namu.
Žybt...
- Na dabar tai jau raportuok! – pagaliau gavo progą atgauti kvapą. – Ko be manęs?! Tuščia vieta aš tau?!
- Andre...
- Pašvilpt! Kas ten, metalo golemas? – neketino aušinti burnos įžeidimams, kurių sugalvos vėliau, jei tik ši košė užsibaigs.
- Ne golemas, - šniurkštelėjo Lilė. - Čia visas sukruštas animas. Viena mergina gatvėje staiga ėmė siautėti, keldama tikrą maginę velniavą. Išbandė ant praeivių viską, nuo žemės iki ugnies burtų, tada, matyt, užsinorėjo egzotikos ir ėmė žaisti magnetiniais laukais. Apsiklijavo metalu, kai policija atidengė ugnį. Iš pradžių užsidarė į kokoną, matyt, neišmanė, kaip sklandžiai animuoti metalą pagal savo kūno judesius. Tačiau vos tik kas panaudodavo kokį burtą, jinai po akimirkos tarsi perprasdavo viską ir atsakydavo tuo pačiu. Tik maždaug šimteriopai viršaus pri...
Skardus pokštelėjimas nutraukė žodžius. Kaukas nusikeikė.
- Vėl išsiteleportavo! – sušnypštė racija. – Kas ją matot?!
- Čia trečias. Nieko nėra...
- Po velniais, neterškite eterio tuo, ko nėra! Atsiliepkite, jei matote!
Racija nutilo. Niekas nematė. Andromeda dairėsi po tamsą, patikėdama partnerei užnugarį.

- Kas vadovauja? Škimas? – apsidairė ji.
- Taigi. Vos gyvas liko, kai jį tiesiogiai atakavo. Jo apsauginį barjerą sutrupino pirmu smūgiu...
- Blyn, tie kalės vaikai darosi vis stipresni.
- Policija jau nustatė jos tapatybę. Audra K., dirba pardavėja mažoje maisto krautuvėlėje, Žaliakalnio prospekte. Vidutinių protinių gabumų, burti moka geriausiu atveju standartiškai – ugnelę, vėjelį ir šiokį tokį apsaugos barjerą. Gyvenime nė musės nenuskriaudusi. Vyras alkoholikas, vaikų neturi. Motina ir tėvas prasigėrę, kaži ar bent kokį užkeikimą bepamena, išskyrus „eik velniop“. Žodžiu, mergaitė burtininkė tiek, kiek aš – astronautė.
- Ar bent matė kas nors, kaip ji pavirto į supermeną?
- Nulis informacijos. Kameros kitoje gatvės pusėje užfiksavo, kaip keturi skustagalviai įžengė į krautuvėlę. Po pusės minutės visi keturi sutartinai išlėkė kiaurai vitriną, suminkyti į protoplazmos gniužulą. Kad ir kas ten buvo, mergaitę rimtai įsiutino.
- Gal jai PMS‘as prasidėjo?..

Andromeda beveik  sutartinai su Lile nudelbė prisijuokavusį spec. būrio karininką nieko gero nežadančiais žvilgsniais. Kaukas sukikeno. Jis viską suprato.
- Žinai, Rolandai...

Kandžius Lilės žodžius nutraukė trakštelėjusi racija:
- Yra! Pastebėta Titnago žiede!
- Žemieji Paneriai... – murmtelėjo Rolandas, kaipmat pamiršęs ne vietoje parodytą humorą. – Betgi toli stryktelėjo, sakyčiau...
- Kelk mus tenai!
- O gal visų palaukiam, kol…
- KELK, sakau!
Vyras palietė savo riešą, juosiamą paprasto plieninio žiedo su įspaustu barkodu. Tai buvo jo talismanas ir teleportas jis buvo kaip reikiant profesionalus, kad galėtų bet ką perkelti net į kitą Žemės rutulio pusę.
- Plius penki viršaus bus! Trys, du, varom!
Duslus pliaukštelėjimas ir stiprus oro gūsis tvoskė į veidus. Andromeda tespėjo pajusti lengvą kritimą, kai batų padai įsirėmė į asfaltą. Jau geriau penki centimetrai virš žemės, nei milimetras po žeme. Padai tiesiog susilydytų su asfaltu, tektų lakstyti basai.
Lilė plėšriai dairėsi, išskleidusi savo apsaugos lauką kuo plačiau. Jos talismanas – pakabukas iš žalsvo mineralo, tingiai suposi po kaklu.
- Kur ji pradingo?
Sidabrinės gyvatės suspurdėjo Andromedos delne. Ji kilstelėjo galvą, pažvelgdama į ryškiai plieskiančius gatvės žibintus. Oras smarkiai virpėjo.
- Atgal!   - akimirksniu pagavusi savo talismano virpesius, ji iššovė ploną it plaukas, viską pjaunantį nieko spindulį, jausdama, kaip pati savo viduje užsipildo viską ryjančia tuštuma. Nebuvo kada svarstyti, ar spindulys nekliudys pastato tolumoje. Ji nubrėžė raižytą liniją, klausydamasi įtūžusios Lilės prakeiksmų. Ką gi, jau vėlu keiktis...
Keistas garsas pasigirdo visai čia pat, kai ore atsiradęs beformis metalo gabalas su dideliu triukšmu atsitrenkė į asfaltą. Trenksmą lydintis inkštimas peraugo į įniršusį žviegimą, moterišką klyksmą.
Lilė niekur nebėgo – nebuvo jokių šansų pasislėpti, nes vietovė buvo tokia atvira...
Rolandas tysojo ant žemės, tuštindamas šovinių dėtuvę į geležinį perkreiptą veidą, atsiradusį iš niekur.
Animo galvą prie storo, sunkiai nusakomos formos kūno laikė iš visokiausių vamzdžių suraitytas kaklas. Trumpos metalinės kojos iš tankų korpusų detalių, neproporcingai ilga kairė ranka. Dešinioji voliojosi nupjauta. Regis, netikėtų jėgų įgavusi panelė Audra ne itin rūpinosi meniška savojo animo išvaizda. Jis panašėjo į karikatūristo gerokai patampytą mešką, kuriai kažkas apkramtė ausis.
- Ko prisvilot?! – pabiro varžtai iš nasrų. Sunkūs, gero lydinio tanketės ratlankiai, imituojantys akis, piktai sužiuro į tris specialiųjų tarnybų karius. – Gyvent nusibodo?!
- Audra, mes žinome, kad čia esi tu! – Lilė tebelaikė prieš save išskleistą apsaugos skydą, tikėdamasi, kad tai nors kiek padės. – Mes nenorime, kad keltum problemas! Nusimesk metalą ir pasiduok!
Akies krašteliu išvydo sustingusią Andromedą. Ši sunkiai svyravo nuo kojos ant kojos, nunarinusi rankas. Tuštuma, kurią pasitelkė spindulio iššaukimui, lėtai plito po jos sielą. Burtas buvo jos partnerės paskutinė gynybos grandis, turinti pragaištingą pasekmę, jei tik tinkamas žmogus laiku neatsidurs šalia jos.
Tačiau lygiai taip pat ją galėjo pritrėkšti Audros animas, kuris dabar spoksojo į Lilę. Negalima buvo leisti, kad galios apsvaiginta mergiotė nukreiptų dėmesį.
- Pasiduoti? – sugirgždėjo metalas, riesdamasis į pragaištingą šypseną. – Tuojau.
Dunkstelėjo, suskambėjo skydai, vamzdžiai bei įvairios variklių detalės. Animas subiro į beformę metalo laužo krūvą. Dusliai supoškėjo prasiveriantis bei užsiveriantis portalas. Audra iš tiesų daug ko išmoko.
„Ir ji dabar panaudos viską, ką moka“, - Lilė su siaubu pažvelgė į siluetą po gatvės žibintu.
Nedidukė, sutaršytais ilgais plaukais, truputį murzina po pirmųjų rimtų magijos bandymų, Audra žiūrėjo į Lilę nieko gero nežadančiu žvilgsniu. Iškelta iš vidutinybių į aukščiausią įmanomą magijos olimpą, ji tikrai neketino pasiduoti. Ne tokia turėtų būti pasiduodančio žmogaus šypsena...
Nors ir be metalo, ji supo save tokiu galingu skydu, kad net oras virė. Lilė staiga atlaisvino saviškį, supratusi, kad be reikalo eikvoja koncentraciją. Nepadės.
Andromeda nereagavo į aplinką. Tuštuma ją užvaldė labiau nei bet kada. Lilė visai neketino pamatyti, kas nutiks, kai jos partnerė pasiduos visiškai. Tačiau ir pajudėti negalėjo – tarp jos ir Audros susidarė savotiškas nejudinamas status quo, kurio sutrikdymas grėsė nenuspėjamomis pasekmėmis. Kaip vesterne, kur greičiau sujudėjęs laimi dvikovą.
Bet tam, kad viską pradėtum, reikia pasiryžti sujudėti...
Lilė girdėjo Andromedos alsavimą. Po velniais, girdėjo net nepakenčiamą Rolando švokštimą sau už nugaros. Teleportas jis geras, tačiau kovoje be savo šaudyklės daugiau nieko neturi. Fokusai su ugnele ir vėjeliu atrodytų apgailėtinai.
Andromeda susmuko ant kelių ir parkrito šonu ant žemės. Tai buvo vienintelis judesys šiame prakeiktame žiede...

Audra it žaibas slystelėjo kairėn, tuo tarpu Lilė šastelėjo į priešingą pusę, atpalaiduodama įtampą tarp savęs ir talismano.
Blyksnis apakino net užsimerkusią. Tai nebuvo nei ugnis, nei dar kas nors – tik gryna šviesa, sutelkta į maksimalų ryškumą. Lilė meldėsi, kad suveiktų. Kariškiai, besivaikydami Audrą, išmokino ją daugybės triukų, bet juk ne absoliučiai visko.
Kažkas neapsakomai tuščio atsivėrė visai čia pat. Priešininkė panaudojo savo burtą. Tačiau iš karto po jo nuskardėjo kupinas įniršio klyksmas, neapsakomai nudžiuginęs Lilę.
„Pakliuvai“!
Šluostydama ašarojančias akis, mergina skubiai atkūrė apsaugą. Apakusiai Audrai iš visos širdies pritarė Rolandas, kuris tikrai nesitikėjo, kad jį patį prigaus tokiu primityviu triuku dar iš studijų laikų.
Mergiotė raitėsi ant asfalto, bandydama atkurti savo regėjimą pačiu primityviausiu būdu. Atsikvošėjusi greitai prisimins, kad yra stipri magė, ims regeneruoti pažeistas akis. Tačiau kol kas ji buvo išvesta iš pusiausvyros.
Nustebusi Lilė pažvelgė į lygiai nupjautą reklaminio stendo viršų sau už nugaros. Prieš apakdama, Audra sugebėjo panaudoti ką tik išmoktą nieko spindulį.

Supoškėjo atsiveriančios kirmgraužos. Vos už kelių dešimčių metrų iš niekur išniro pora tankų ir keli pėstininkai. Kariuomenės teleportai vėlavo vos keliomis minutėmis. Kai už jų pasirodė keli rimtai nusiteikę technomagai, Lilė tik atsiduso – šie visados būdavo pasitelkiami tada, kai žūdavo per daug patrankų mėsos. Kitaip tariant – per vėlai.
Ji suklupo prie Andromedos, sunkiai kilstelėjo nuo žemės bejausmį kūną ir pati pabandė įsitaisyti patogiau su ja glėbyje. Reikėjo laiko išvalyti bereikšmei tuštumai partnerės viduje ir reikėjo žmogaus, kuris žinotų, KAIP tą padaryti.
Būtent todėl Andromeda ir bedė pirštu į ją, kai reikėjo rinktis.
„Tačiau kas ateis pas tave? “ – Lilė pažvelgė į sustingusią Audrą, kuri jau nebesiskundė savo akimis ir visiškai nesipriešino kariams, guldoma į nuobodžiai pilką dėžę, kuri turėjo visai nenuobodžių savybių sugerti bet kokius burtus. – „Tikrai ne aš... “

-<>-

Vangiais pirštais sugraibiusi cigaretę, lengvai stumtelėjo ją tarp pablyškusių lūpų ir minties galiuku iššaukė liepsną. Giliai patraukusi, Andromeda nužvelgė pilką dangų anapus lango. Debesys baigė susilieti į vientisą niaurią emociją.
Greitai bus lietaus.
Kažkas nesuprantama dėjosi jos kūne. Niekas lyg ir baigė pasitraukti, palikdamas menką abejingumo pojūtį. Tačiau buvo dar kažkas. Keistas virpesys rankoje, laikančioje sidabrinį amuletą. Ir tai buvo ne amuleto kaltė – tai buvo kažkas joje.
Pajutusi priekaištingą žvilgsnį, nervingai trūktelėjo išdavikę ranką ir pažvelgė durų pusėn.
- Ką sakė štabe? – pabandė sušvelninti akimirką.
- Padėjo dar vieną smeigtuką žemėlapyje, - atsiliepė Lilė neutraliu balsu.
- Aha...
Andromeda neryžtingai kilstelėjo cigaretę, patraukė.
- Tai jau sakyk, - pasklaidė delnu dūmus.
Minkštai, tačiau kartu ir pavojingai ramiai, Lilė apėjo lovą ir staigiu judesiu pavogė net neįpusėtą cigaretę. Atvėrė orlaidę, sprigtu išspyrė lauk.
- Man regis, tu pakankamai gerai, žinai, ką aš pasakysiu.
- Bet vis tiek...
- Ir liaukis rūkyti mano namuose.
Ramus ir lygus balsas slėpė gręsiančią audrą.
- Pašvilpt...
Ūmai įsiutusi Lilė čiupo ją už rankos ir vos neišnarino peties, statydama ant kojų. Nuo staigios teleportacijos sudrebėjo langų stiklai. Andromeda pažvelgė į save, atsidūrusi per decimetrą nuo didžiulio veidrodžio ant spintos durų. Lilės riešas spaudė jos kaklą, o nirčios akys dėbsojo per petį.
Jos firminis judesys tardant ypač užsispyrusius suimtuosius. Pastatyti prieš dvipusį veidrodį tardymo izoliatoriuje, švokščiant į ausį tą patį, jau šimtą kartų pakartotą klausimą. Tada spyris į kelius, parklupdymas, pažeminimas...
- Aš tau kai duosiu „pašvilpt“!
Andromeda jautė, kad galėtų visai nesunkiai išsisukti ir netgi atsilyginti tuo pačiu, bet tik vangiai sumirksėjo.
Plaukai suvelti, jau trys dienos neplauti. Iš tamsiai rudų virtę į pilkus. Akys kiek užtinusios, nosis tarsi ne jos – nukabinta, šnervės beviltiškai subliūškusios, jokio ryžto, jokios kovinės dvasios. Lūpų kampučiai, visados užriesti į viršų, dabar jau baigia pasiduoti. Kada ji paskutinį kartą kaip reikiant šypsojosi?
Tai tik kažkokia kaukė, ne veidas...
- Tu... – piktai ištarė Lilė. – Tu tikra...
- Žinau.
- Man tikriausiai reikia pradėti tave mušti, o ne kalbėtis su tavimi.
- Mušk.
- Tylėk! Kalbuos su mažvaike, kuri dar tebėra tuščia kaip... Vakar krūvą to šūdo iš tavęs ištraukiau, maniau, galo nebus!
Kaklą veržianti ranka kiek atsilaisvino, Lilės žvilgsnis buvo pastėręs.
- Tu viską kuo puikiausiai žinai, - sumurmėjo Andromeda.
Aštraus partnerės smakro spustelėjimas į petį reiškė linktelėjimą. Ji žinojo.
Lilė palietė lūpomis jos kaklą. Veidrodyje tai panašėjo į vaikiškai nedrąsų atsiprašymą. Andromeda jau žinojo, kas dabar bus.
Visai lengvai išslydusi iš, regis, mirtinų profesionalios tardytojos gniaužtų, ji taip pat atsiprašė, staiga pajutusi iš nieko užgimstančius geidulius ir karštį, pirmiausiai pasklidusį lūpose. Tuštuma pamažu baigė pranykti.

-<>-

Žemėlapis su daugybe prismaigstytų adatėlių spalvotais antgaliais – štabo kasdienybė. Kartais jų būna vos dvi ar trys. Dažniausiai – nuo penkių iki šešių. Ir tikrai didelė retenybė, kai jų kiekis išauga iki tuzino.
Andromeda išsiblaškiusi tyrinėjo keturiasdešimt aštuonias adatėles, be jokios regimos tvarkos išsibarsčiusias po gana didelę teritoriją. Kartais jos žvilgsnis nukrypdavo į kitoje stalo pusėje parimusią Lilę. Kartais jų žvilgsniai susitikdavo ir Lilė susyk apsimesdavo itin rimta.
- Čia iš Latvijos, - ant stalo nusileido pusiau permatomo plastiko lapas su skaitmeninėmis atžymomis. – O tai iš Kroatijos. Jau dvidešimt dvi šalys, gerbiamieji. Ir nulis informacijos.
Andromeda pastebėjo, kad kapitono Škimo veidas netgi įgavo aštrių kampų, jei tik tai iš viso įmanoma. Keliolika bemiegių naktų, nuolat vaišinantis žvalumo burtais, jam ryškiai nebuvo į naudą. Ir dar tas pažeminimas, kuomet paprasta pardavėja jo magišką skydą akimirksniu pavertė niekuo.
- Ne visai nulis, - pataisė Lilė. – Mūsų regione aktyvumas... hm... lyg ir didesnis visa dešimčia procentų.
- Dešimt procentų, išvestų iš keturiasdešimt aštuonių rezultatų – tai manęs neguodžia, leitenante. Man reikia informacijos, o ne statistikos. Beje, šauniai padirbėjote žiede. Šaunuolė, Andromeda.
Frazė automatinė, lyg šovinio įvedimas į vamzdį. Andromeda tik vos linktelėjo, nesuteikdama tam jokios reikšmės.
- Tačiau man nereikia dar vieno gaisro ir gaisrininkų brigados. Man reikia problemos šaltinio. Teks pasiskirstyti komandomis ir imtis paskutinių keturiolikos įvykių. Kadangi mes tuo metu pradėjome rinkti informaciją apie visus asmenis, besimaišiusius kiekvieno įvykio pradžioje. Kažkur turi būti sutapimų, kažkas turi kartotis. Kol už lango niekas negrasina paversti miestą į nekropolį, visi draugiškai virstame detektyvais, aišku? Visa policijos informacija pasiekiama bet kuriuo telefonu, visi jų resursai dabar mūsų. Įskaitant prostitutes. Rytoj noriu žinoti, kas tai – virusas, ameba ar užkrečiamas elgesio pavyzdys. Kiekviena komanda imate pagal aplanko numerį. Ir... Rolandai, tavo šaukinio numeris, regis, penkioliktas. Tu prisidėsi prie dešimtuko. Nes man regis, tos dvi panelės tuoj ims simpatizuoti viena kitai!

Lilė dėbtelėjo į kapitoną nieko gera nežadančiu žvilgsniu. Kažkas prunkštelėjo, Rolandas žengė prie Andromedos, stengdamasis neparodyti savo ir taip prasto humoro jausmo.
- Tai ką, mes kartu?
- Taip, PMS‘ai mes tikrai kartu, - trumpai nusišypsojo ši ir pagriebė nuo stalo aplanką, pažymėtą dešimtu numeriu. Jis buvo tikrai storas. – Eime, prasivėdinsime smegenis.

-<>-

- Du šimtai liudininkų, - atsiduso Lilė, mėgaudamasi silpnu vėjeliu ant pastato stogo. – Dieve, kaip nekenčiu kapstymosi po šieno kauges...
- Šis atvejis skiriasi tuo, kad tai buvo vyras, - murmtelėjo Andromeda. – Paprastai tuo užsikrečia moterys. Pala, o kas buvo pirmasis? Jis ar ji?
- Moteris, - atsiliepė Rolandas. – Blondinė, vardu Rūta.
- Tu visas prisimeni? – grįžtelėjo Lilė.
- Ne, tik... pirmąją ir paskutinę. Ir priešpaskutinę. O šis – vyrukas iš Žvėryno, tolimųjų reisų vairuotojas. Antras iš trijų pasitaikiusių vyrų. Vieną vakarą grįžo namo girtas, susipyko su žmona, įprastas smurtas šeimoje. Vėliau užsinorėjo pabūti su draugais, palošti kortomis. Draugai atsisakė, o jis kažkokiu būdu sutvėrė visą kazino tarp savo ir kaimynų namo, visus draugus perkėlė už stalo, išdalino kortas ir tikėjosi, kad pagaliau sėkmingai pabus vyriškoje kompanijoje. Tik draugai užprotestavo, apimti šoko po staigios teleportacijos. Mūsų bernelis įsiuto, kad niekas su juo kortomis nežaidžia, sudraskė visus į skutus, susprogdino kazino, o į atvykusią policiją pasiuntė purvo bangą. Vėl žuvusieji... Tada grįžo namo, krito ant sofos ir užmigo. Ten jį ir supakavo. O po paros jis nebesugebėjo net paprasto vėjelio išburti. Jokios magijos.
Rolandas žvilgtelėjo į vangiai mirksinčias merginas. Šios nežinojo, ką pasakyti.

Viskas jau seniausiai buvo apkalbėta ir išdiskutuota. Tiesiog kažkas ima ir tampa itin galingu magu, vos ne pusdieviu. Be jokių regimų pastangų, jokių treniruočių. Ir neduok Dieve tokį įsiutinti. Jie ima šėlti, vos tik suvokia, ką turi. Žala milžiniška, žuvusių kalnai. Ir pačiame apogėjuje – bac, vėl žmogus tampa normaliu, jokios magijos. Arba tiek, kiek turėjo pradžioje.
Andromeda vos nežuvo, kai viena mergiotė įsiaudrino svaidytis kamuoliniais žaibais. Kulkos nuo jos tiesiog atšokinėjo. Ir kai jau atrodė, kad paauglė ims maišyti žemę su dangum, jos galios staiga per sekundės dalį išseko.
O tada išgamą pakirto kulka.
„Ji vadino save dievu... “ – krūptelėjo Andromeda. – „Velniai rautų tokį dievišką virusą“.
Kiekviena iš moterų, prieš pavirsdamos Nemezidėmis, buvo kieno nors įsiutintos. Niekas nežinojo, kiek ilgai jos nešiojosi savyje tokias galias.
- Nenorėčiau tikėti, kad dabar tarp mūsų vaikšto bent kelios tokios neaktyvuotos „bombos“, - atsiduso Lilė. – Mes juk ne visagaliai.
- Kitą kartą technomagai žadėjo įsikišti nedelsdami, - sumurmėjo Rolandas, sklaidydamas lapus.
- Jie ne ką geresni už mus.
-Vis šis tas. Štai, mes turime šimtą dvidešimt liudininkų, kurie buvo žmonės. Dar buvo keturiolika elfų gretimame pastate, jie ten šventė gimtadienį...
- Su jais susikalbėti be šansų, - suraukė nosį Andromeda, purtydama ranką. Vėl pajuto keistus virpesius, kurie nerimo nuo vakar dienos.
- Dar šeši nykštukai po tiltu. Šildėsi prie statinėse sukurtų laužų. Įdomu, kodėl nykštukai visados aptinkami po šešis? Pastebėjote?..
- Skaityk toliau.
- Viena pasiklydusi hidra... Bijau, šita iš viso nekalbėjo. O, štai! Keturiasdešimt septynių zombių protesto akcija prie paladinų atstovybės. Visi matė, kaip sprogo naujai sukurtas kazino ir be to, trynėsi prie atstovybės visą dieną. Potencialūs liudininkai.
- Tu nori pats su jais kalbėtis?
Rolandas keistai pažvelgė į Andromedą, kiek pagalvojo ir sukišo nosį į popierius.
- Tiek to... Penki vilkolakiai netoli mėsos krautuvės, vienas kaukas, vienas kaukulis... Du aitvarai netoli tilto. Vampyras po tiltu, du spektrai, du bezdukai, viena kikimora. Ir undinė paupyje prigulė pailsėti, atsilikusi nuo bandos. Viskas.
Lilė kramtė nagus, stebėdama niaurius debesis.
- Visi arba nesukalbami, arba mirtinai pavojingi, - atsiduso Andromeda. – Išskyrus undinę, kuriai apskritai neįdomūs žmonių reikalai. Gal imamės pagal abėcėlę?
- Pala, o ką ten po tiltu veikė vampyras? – atsibudo Lilė. – Jie gi nepakenčia patilčių. Jie kanalizacijoje gyvena.
- Ten paprastas kelias virš kito kelio...
- Nesvarbu. Jiems visi tiltai yra tiltai.   Ir jie visada žino daugiau nei pasako. Roli, ar ten parašyta, kaip tą padarą surasti?
- Čia netgi adresas nurodytas. Jis kalėjime.
- Kur?!.. Kodėl?
- Priešinimasis sulaikant ir prostitucija.
Merginos susižvalgė, Rolandas staiga išsiviepė.
- Žinot tą anekdotą apie vampyrą, kai...
- Ne! – pertraukė Andromeda. – Kelk mus tuo adresu. Man jau irgi įdomu pasidarė.
- Jums teks be manęs, - Lilė žengė atgal. – Aš dar kartą apklausiu to vyruko žmoną.
- Bet jinai jau kelis kartus apklausta...
- O aš DAR apklausiu, - užsispyrė Lilė. – O jūs keliaukite vampyro. Nešdinkitės!
Andromeda linktelėjo, niekaip nesuprasdama, kodėl jos partnerė taip staiga pasistengė nusimuilinti. Kažkas čia buvo ne taip. Kai sugrįš ir liks vienos, paklaus būtinai...
- Policijos nuovada, plius du viršaus bus, - palietė savo talismaną Rolandas, palydėdamas nueinančią Lilę žvilgsniu. – Trys, du, varom!

-<>-
Kameros, kalinančios ne žmones, nuo įprastinių skiriasi tuo, jog plieninės grotos yra apvilktos sidabro ir aukso sluoksniais, o strypų šerdys – iš šeivamedžio. Be to, grindys ten išgraviruotos apsauginiais simboliais, draudžiančiais teleportaciją bei įvairius agresyvius burtus.
„Išskyrus nieko spindulį“ – pagalvojo Andromeda, sekdama iš paskos perdžiūvusiam pareigūnui, kuris čia vienintelis galėjo kerėti. – „Tačiau tokią magiją žino labai mažai žmonių. Ir dar mažiau ryžtųsi panaudoti be tinkamo partnerio. “
- Štai jūsų vampa, - mostelėjo išdžiūvėlis, stabtelėjęs prie kameros pačiame koridoriaus gale. – Su juo kiti kaliniai norėjo susidoroti, tai įkišome jį čia.
- Ką jis tokio padarė?
- Nieko. Tik kai pradeda Hanibalą Lekterį vaidinti, kiti kaipmat užsinori jam marmūzę išmalti...
- Aš nevaidinu, joptararai! – pasigirdo iš prietemos. – Ką aš kaltas, jei čia mano kalbėjimo maniera?
Andromeda išsitraukė žibintuvėlį ir pašvietė į pašnekovą.
Tamsioje, drėgnoje kameroje, ant moliu pabarstyto gulto atsipūtęs sėdėjo visiškai nuogas vampyras. Tiesą sakant, jis visados buvo nuogas, nes nėra tokio dalyko, kaip „apsirengęs vampyras“. Mažas, storas, panašus į gnomą, tik gauruotas nuo galvos iki kojų. Ir su didelėmis, atlėpusiomis ausimis. Jo akys žibėjo tamsoje it du prožektoriai, atspindėdami Andromedos žibintuvėlio šviesą.
- Jūs įsitikinęs, kad čia ne gnomas? – paklausė Rolandas prižiūrėtojo.
- O tu įsitikinęs, kad nesi idiotas? – suburbėjo vampyras. – Dar panašią repliką numesk, ir galėsi pamiršti visus savo klausimus. Tiesiog sėdėsiu ir žiūrėsiu į sieną. Jūs gi negalite mušti kalinių. Dar daugiau – jūs negalite mušti vampyro. O ne, tik ne be savo burtų, ar ne? Che che che....
- Žodžiu, kalbėkitės, - nusispjovė prižiūrėtojas. – Ateisiu, kai baigsit.
Andromeda išjungė žibintuvėlį ir sumurmėjo užkeikimą, iššaukiantį šviesą.
- Nu... – nepatenkintas burbtelėjo vampyras, muistydamasis dienos šviesoje. – Te visad šviečia saulė...
- Kuo tu vardu?
- Vampyras, - šyptelėjo vampyras, pademonstruodamas eilę aštrių dantų.
- Man tave taip ir vadinti?
- Vadink nors ir Maryte Melnikaite. Ką ten turi? Liudininkų sąrašą?
- Ten ir tavo vardas, Mitrali. Atrodo, tau patinka M raidė, ar ne?
- Dievinu. Kai nasosą darau, irgi taip gaunasi – Mmmmmmmm! Nori, padarysiu?
- Ką veikei birželio dvyliktos vakare, Žvėryne po magistralės tiltu? – Andromeda nukreipė žvilgsnį į aplanką.
- Aš viską dėl tos mergaitės jau paaiškinau, - susmuko vampyras. – Daugiau nesiruošiu. Ten turėtų būti visas raportas, jūs gi viską užrašote ir dokumentuojate, kad jus kur sutrauktų...
- Aš matau. Sakei esąs jau tris savaites nevalgęs. Kodėl tiek kentėjai, Mitrali?   Kraujo kioskas buvo vos už kvartalo. Kam mokėti prostitutei?
- Kas geriau – kava ar cheminis kavos pakaitalas?
- Kas geriau, - pamėgdžiojo vampyrą mergina, - už grotų, ar visgi atsigerti pakaitalo?
- Manyk, kad tuo momentu aš tiesiog sužaidžiau „va banque“.
- Žinai, ką aš manau? Tu tris savaites turėjai progą sužaisti savo žaidimą kur kas geriau – ir nepasinaudojai. O tada, kai jau nebegalėjai ištverti – kvailų kvailiausiai įkliuvai. Bet aš manau, tai buvo ne šiaip rizika.
- Neblogai, Klarise, - linktelėjo vampyras ir, nušokęs nuo gulto, priėjo prie grotų, įdėmiai tyrinėdamas moterį. Jis buvo Andromedai vos iki kelių. – Retas kuris žino, jog neseniai patyrusios orgazmą gatvinės prostitutės kraujas yra nuodėmės ir įkalinimo vertas delikatesas...
- Tu badavai tris savaites ne dėl to, kad kaip reikiant pajustum skonio subtilybes, - vyptelėjo Andromeda. – Tu buvai kažkuo smarkiai užsiėmęs. Užimtas tiek, kad net pamiršai pavalgyti.
- Trijų savaičių pasininkas prieš vampyrų Kalėdas, - vėl išsiviepė Mitralis ir tada pažvelgė į Rolandą. – Ar žinojai, kad jis į tave įsimylėjęs kaip koks mokinukas? Tavo šitas stuobrys bičiulis su tragišku humoro jausmu?
Andromeda nebyliai dėbtelėjo į Rolandą aštriu žvilgsniu. Šis staiga išraudo iki ausų.
- Eik, palauk manęs, - tarė mergina. – Su manimi viena jis bus kur kas kalbesnis.
- Taip, eik, - pasakė vampyras, šypsodamasis plėšria šypsena. – Jei mane ir galima papirkti, tai tik labai ypatingu krauju iš vidinės šlaunų pusės. Mmmm...
Nirtulingas vyro žvilgsnis vampyro adresu Andromedai visai nepatiko. Mitralis buvo teisus – Rolandas puoselėjo jai nederamus jausmus.

Likusi viena ji pritūpė, pasistengdama atsidurti vampyro akių lygyje.
- Aš apie tave pakankamai daug žinau iš studijų laikų, - pasakė. – Jūs, vampyrai, niekada nepaliekate namų be itin didelio reikalo. Neturite jokių švenčių, išskyrus pjautynes kartą metuose, kurių metu išsirenkate naują prezidentą. Ir jums reikia kontakto su žeme, todėl manau, kad tie molio pabarstai ant gulto tau visai netinka.
Mitralio snukį tebepuošė nieko nesakanti plėšri šypsena.
- Aš tau pažadu normalią kamerą, jei pasakysi man, koks velnias mieste vyksta.
Vampyras kiek pamąstė, tada ištiesė leteną pro grotas.
- Matau, tu ir pati labai greitai viską sužinosi. Duok čionai.

Gavęs aplanką, jis padėjo jį ant žemės, atvertė ir ėmė vienu pirštu sklaidyti lapus. Bet tik iki tos vietos, kur prasidėjo liudininkų sąrašai.
- Štai todėl man ir nepasisekė, - sumurmėjo Mitralis, - kadangi šį kartą jis pasirinko vyrą. Gudru – šiek tiek sumėtyti pėdas. Šaunuolis.
- Gal galima aiškiau?
- Ne, Klarise, tau teks sugalvoti pačiai. Aš viso labo...
- Dar kartą pavadink mane taip ir aš tau snukį rimtai išmalsiu, - urgztelėjo mergina.
- Neišmalsi, - šyptelėjo vampyras. – Čia jokie koviniai burtai neveikia. Kad ir kokia galinga būtum.
- Išskyrus nieko burtus.
Mitralis kurį laiką žiūrėjo į merginą savo kraupiu žvilgsniu.
- Netikiu, kad tu bandytum tokius viena, na bet tiek to, netampykim likimo už ūsų, - nusišypsojo jis. – Kai žmonių patelės staiga ima įgauti nepaprastų galių, kurios po tam tikro laiko staiga dingsta, nejučia pagalvoji apie vieną dalyką – išbandymas!
- Išbandymas?
- Būtent, išbandymas. Žmogaus išbandymas galia. Jei tiksliau – MOTERS išbandymas galia. Tie keli vyrai, pakliuvę į sąrašą – išimtis. Dėmesio nukreipimas, jei nori. Tau reikia ieškoti galingo burtininko vyro.
- Jei toks būtų, mūsų sensoriai...
- Taip, žinau, imtų klykti. Bėda ta, kad tau reikia ieškoti LABAI galingo burtininko. Tokio galingo, kad net savo galia prilygtų dievui. Gal net paties dievo. Ar žinai mitą, kaip dievas sukūrė žmogų?
- Aš netikiu tokiais dalykais.
- Ir puiku. Aš irgi netikiu. Tačiau vampyrai turi vieną mitą, kuriame pasakojama apie labai galingą būtybę, kuri nuo neatmenamų laikų sklandė kosmose, tuštumoje ir vieną dieną suprato, kad nori šlapintis. Panorusi nusišlapinti, ši būtybė sutvėrė planetą su medžiais ir krūmais, o krūmuose pastatė šikinyką. Užsidaręs tualete, dievas suprato, kad nėra ko jam gėdytis už tualeto durų – planetoje nebuvo nė vieno gyvo padaro. Todėl jis sutvėrė žmones ir visus kitus gyvius. Kad galėtų jausti sveiką gėdos jausmą. O kad būtų geriau matyti, kaip laikomas pimpalas, jis sukūrė Saulę.
Nusišlapinęs jis pakilo į kosmosą ir pradingo amžiams, pagalvojęs, kad kurią nors dieną sugrįš pakakoti...
- Gana, - šypsodamasi paprašė Andromeda. – Graži pasaka, bet man reikia žinoti realias priežastis.
- Realu yra tai, kad jis sugrįžo, - pasakė Mitralis. – Aišku, istorija yra tik dėl juoko. Vampyrai apskritai neturi rimtosios mitologijos. Tačiau pagrindiniai elementai – būtis, išvykimas ir grįžimas – tai faktai.
- Jei čia būtų sugrįžusi tokia būtybė, mūsų sensoriai praneštų, - užsispyrusi pakartojo Andromeda.
- O jie ir praneša, - išsiviepė vampyras. – Antraip kaip mes, vampyrai, būtume tai pajutę? Ar tikrinai, koks pastaruoju metu yra foninis psi-lauko lygis?
Andromeda sustingo.
- Jūsų mituose sakoma, kad jis yra visur vienu metu, - sukikeno vampyras. – O jūs net nepasižiūrėjote foninio lygmens, ieškodami kažin kokių šuolių. Šaunuolė, mergaitė.
- Netikiu.
- Tu ir toliau netikėk. Ir toliau kariauk su jo bandymais surasti tą, kuri atlaikys galios pagundas. Beje, kaip tavo ranka?
- Ką?..
Vampyras meiliai nusišypsojo, nors jai pasirodė kitaip.
- Ranka. Ar jauti tai, ko anksčiau nejautei? Kokius nors savo psi-lauko bangavimus? Virpesius? Šuolius? Ar neaplankė mintys, kad galbūt galėtum daugiau nei iki šiol pajėgei?
Andromeda įsitempusi tylėjo. Tada ištiesė ranką pro grotas ir skubiai susirinko popierius, nekreipdama dėmesio į besilaižantį vampyrą. Pašokusi ant kojų patraukė link išėjimo.
- Sėkmės, Klarise! Tikiuos, nepamirši pažado paguldyti mane į tikrą, molinį patalą? – pasiekė ją filmų apsižiūrėjusio vampyro pašaipus šūksnis.

Trinktelėjus už nugaros sunkioms durims, ji ne iš karto susigaudė, ką Rolandas bando jai pasakyti.
- Ką?..
- Ar jis ką nors pasakė, klausiu...
- Ne, nieko... Visokios nesąmonės, - neaiškiai išsisuko ji.
- Klausyk, aš dėl to... nesmagaus momento... – sumikčiojo Rolandas. – Tu juk supranti, kad tai visai nerimta ir kad tai niekaip neatsilieps mūsų dar...
- Roli, - nutraukė jį Andromeda. – Man visai neįdomu, supratai? Tu tik teleportuok mane kur reikia ir viskas bus gerai.
- Okėj, - linktelėjo šis. – Supratau. Tai ką... atgal į bazę?
Andromeda linktelėjo, galvodama apie Lilės pasitraukimą. Nebuvo abejonių – partnerė pasitraukė, nes numanė, kas jų laukia. Vampyras aiškiai davė suprasti, kad užuodė judviejų vakarykščius žaidimus, tik jis sumaišė Lilę su Rolandu. Jeigu dar būtų dalyvavusi Lilė, situacija būtų siaubingai nesmagi. Tada Rolandui nebūtų tekę raudonuoti, priešingai – jis turėtų progą visai nevykusiai pajuokauti.
O tada joms greičiausiai tektų jį užmušti...

-<>-

Andromeda nieko nematančiomis akimis stebeilijosi į psimetro ekraną. Jis rodė dvi ir keturias dešimtąsias Psi, kuomet vidutinis pasaulinis fonas – apie pusantro.
Atsidususi ji sugniaužė talismaną ir sutvėrė prieš save patį primityviausią ugnies kamuolį. Tokią magiją naudojo akademijoje, norėdami išmatuoti burtininko pajėgumą. Kuo karštesnis kamuolys – tuo didesnis dalelių greitis. Tuo pajėgesnis burtininkas.
Andromeda mintinai žinojo savo rekordą.
Psimetro rodoma reikšmė akimirksniu pašoko iki keturiolikos.
Mergina lėtai iškvėpė, jausdama, kaip virpa visas kūnas. Ne nuo magijos – nuo stipraus nerimo.
Ugnies kamuolys kiek sumažėjo, tačiau suspindo daug ryškiau. Pajutusi karštį, ji žengė žingsnį atgal.   Spalva iš geltonos pamažu ėmė virsti į melsvą.
Šimtas ir aštuoniasdešimt Psi...
Andromeda apstulbo suvokusi, kad savo rekordo ribą peržengė beveik be jokių pastangų.
Išsigandusi ji nutraukė savo burtus. Ugnies kamuolys spragsėdamas sunyko.
Du šimtai Psi – tai magistro lygmuo. Dar šiek tiek – ir visur įsijungtų sirenos, perspėjančios apie itin pavojingo lygio magiją. O tada ji – įtariamoji.
- Aš esu tiksinti bomba... – sumurmėjo Andromeda.
Išgirdusi už nugaros žingsnius, ji skubiai atsisuko.
- Ką čia veiki? – paklausė Lilė. – Kodėl tu dar ne namie?
- Negaliu, - sumurmėjo Andromeda. – Atleisk, Lile.
- Negirdžiu, ką ten murmi... – partnerė žengė artyn, įremdama rankas į šonus. – Ką veiki šaudykloje? Negirdėjau, kad būtum šaudžiusi.
- Todėl, kad nešaudžiau.
Leitenantė žiūrėjo į ją nieko nesuprasdama. Andromeda staiga žengė artyn ir apkabino ją, Lilė net persigando. Darbe nė viena iš jų nedemonstruodavo jausmų viena kitai. Tai buvo tabu.
- Pakvaišai?!
- Nieko tau negaliu paaiškinti, atleisk, - Andromeda laikė ją pernelyg stipriai, kad draugė galėtų paprastai išsivaduoti. – Myliu tave. Grįšiu, kai galėsiu. JEI galėsiu.
- Ką tu...
Smarkus oro gūsis tvoskė į veidą tokia jėga, kad Lilė parkrito ant grindų, vis dar tuščiai bandydama nutverti partnerę už kaklo. Prieš ją jau nebuvo nė gyvos dvasios, vien pilkos šaudyklos sienos.
Ir kažkoks prietaisas ant suoliuko...

-<>-

Ji laukė ilgai ir kantriai, nusidanginusi į patį pasaulio kraštą. Aplinkui – vien dykumos ir mirę kalnai po amžinai giedru dangumi.   Išaštrėję pojūčiai sakė, kad daugybės kilometrų spinduliu čia nėra nė gyvos dvasios, išskyrus žemesnio lygio protus, kurie jai buvo neįdomūs.
Kad valandos ir dienos krutėtų sparčiau, ji darbavosi. Sukūrė nedidelį ežerą. Supylė mažą salą jo viduryje ir iš akmens ėmė formuoti skulptūrą. Sekėsi gana prastai, nes nekokia buvo menininkė. Tai ranka per plona, tai nosis ne tokia, tai vėl kas... Akmuo upeliais tekėjo atgal į viršų ir užpildydavo viską, kad ji galėtų bandyti iš naujo. Andromeda jautėsi kaip niekada kantri.
Vėliau suprato, kad nereikia taip smulkiai stengtis. Pakanka pajungti akmens masę savo vaizduotei ir prisiminti žmogų. Statula nusilipdė pati, o kūrėja staiga pajuto ilgesį.
Sutvarkiusi salos pakraščius, apželdino ją spalvinga augmenija ir sutvėrė sau krėslą, kad galėtų pailsėti. Po to tualetą, kad pasijuoktų iš vampyro istorijos, tik kad nebuvo labai juokinga.
Kai sala pasirodė per maža jos fantazijoms, praplėtė ją dvigubai ir netgi sukūrė sau nedidelę pastogę, nors lietaus čia ir taip nebuvo. Tiesiog ketino pasijusti nors kiek jaukiau.
Kasdien gimė vis naujos idėjos. Grandiozines ji atmesdavo, smulkiųjų ėmėsi su įkarščiu. Vis tiek daugiau nebuvo ką veikti.

-<>-

- Kodėl tu negriauni ir nežudai? – paklausė balsas.
Andromeda krūptelėjo iš netikėtumo. Uola pasviro ir nebeprilaikoma nudardėjo žemyn.
Ant nedidelės aikštelės krašto stoviniavo vyras odine striuke ir smalsiai žvilgsniu matavo atsiveriančios pararajos gylį. Gal kiek vyresnis už ją juodaplaukis, su aiškiai matoma trijų dienų barzda ir akiniais nuo saulės.
- O kodėl tavęs taip ilgai reikėjo laukti? – kiek piktokai paklausė Andromeda.
- Turėjau įsitikinti, kad tu ne tokia kaip visos.
- Ar ne? Ir kokia gi aš?
Vyras trūktelėjo pečiais. Nusišypsojo.
- Kitokia.
Išnyko jis be jokio garso. Net vėjelis nepakilo. Andromeda kiek palaukė, tada susivokė ir pati nusikėlė į savo salą.
Nepažįstamasis tingiai drybsojo jos krėsle.
Netardama nė žodžio, ji mirksniu ištraukė savo kūrinį iš po juodaplaukio sėdynės ir pati į jį atsisėdo, stebėdama su pasimėgavimu, kaip vyras išsitiesia ant smėlio.
- Aha, supratau, - nusijuokė jis, bandydamas atsistoti. – Tu pyksti. Labai žmogiškas bruožas. Išmokau to visai neseniai.
- Aš per tave čia sėdžiu jau dvi savaites, - atsiliepė Andromeda, nesistengdama nuslėpti savo pykčio.
- Taip. Ir kuri, statai, lipdai dulkes į visokius pavidalus.
Vyras pakilo, nusipurtė smėlį ir lengvu žingsniu prisiartino prie statulos.  Smalsiai apžiūrėjo ją iš visų pusių, žaismingai grybštelėjo už šlaunies.
Mergina stebėjo jo veiksmus su nirčiu pavydu.
- Tu dievas?
- Kas?.. – grįžtelėjo jis. – A... Ne. Nemanau.
„Tada kas tu per vienas?“ – jau norėjo klausti, bet staiga vyras vienu mostu nurėžė dalį Lilės statulos, pradangindamas ją velniai žino kur.
- Ei! – pašoko ji.
Net pati nepajuto, kaip smogė šiam įžūliam padarui, nusviesdama jį nuo smėlio į vandenį. Neskaudžiai, tik kaip reikiant pastūmė. Tik lemiamo pūkštelėjimo neišgirdo - matyt, nusiteleportavo kur nors.
Palietė delnais sužalotą akmenį, pabandė sutelkti mintis ir atkurti mylimosios atvaizdą, tik niekaip neišėjo – viduje visa virė iš pasipiktinimo. Statula raivėsi, po truputį keitėsi, tačiau išėjo tik pasišiaušusi Nemezidė, nė iš tolo neprimenanti Lilės.
- Kažkas naujo, - pratarė vyras, vėl sėsdamasis į jos krėslą. – Akmuo akimirkos jausmams išreikšti. Kaip meniška.
- Ko tau iš manęs reikia?!
- Ne iš tavęs.
- Tai ir puiku! Nes daugiau nieko negausi! – sušnypštė ji.
- Kodėl tu pyksti?
Galop Andromeda liovėsi formuoti statulą ir atsisuko į jį, palikusi akmenį ramybėje. Lilės taip ir nepavyko atkurti.
- Tos visos moterys – tavo darbas?
- Aš tik daviau joms dalį savo jėgų, - trūktelėjo pečiais juodaplaukis, nusiimdamas akinius. Jo akys buvo tamsios, žvilgsnis aštrus, veriantis. Andromeda neramiai pasimuistė, bet įveikė norą nukreipti akis. – Visa kita buvo jų valioje. Iš kur man žinoti, kad jūs tokie nestabilūs, vos kas baksteli į užpakalį?
- O argi dievas neprivalo žinoti absoliučiai visko?
- Čia kur taip perskaitei? – pasišaipė vyras. Tačiau tuojau pat surimtėjo, pirštais žarstydamas smėlį prie krėslo. – Ne, aš ne tas dievas, kurį jūsų juokingos religinės knygelės aprašo. Net nenorėčiau tokiu būti – apsaugok viešpatie...
Andromeda kilstelėjo antakį.
- Įstrigo man tas posakis, nieko nepadarysi, - šyptelėjo vyras. Ir pažvelgė į salos pakrantę puošiančius akmenis bei krūmus.
Andromeda pajuto, kaip tarp dievo ir jos kūrinių nusidriekė nematomos gijos, lyg vyras bandytų kažką padaryti.
- Ei, tik neliesk...
Bet jis palietė. Akmenys sutirpo ir susisuko dar neregėtomis formomis, skleisdami akmeninius žiedlapius, sukdami lapus į ornamentus, apraizgydami vienas kitą agresyviomis kilpomis. Gyvi augalai akimirksniu suvyto, pajuodo ir subyrėjo į dulkes.
- Klausyk, tu!..
- Palauk truputį, - ištiesė ranką dievas.
Akmeniniai ūgliai nutįso iki kruopščiai grįstų takų, formuodami įmantrias arkas. Nors ir įnirtusi, Andromeda turėjo sau pripažinti – jos krėsle įsitaisęs padaras buvo minties meistras.
Kai akmeniniai augalai pasiekė Lilės skulptūros liekanas ir apsivijo jas, mergina tik atsiduso, nunarindama rankas. Dvi savaitės kūrybos šuniui ant uodegos. Dievas žaidė savo žaidimus akivaizdžiai didžiuodamasis savo pranašumu.
- Joks tu dievas, - atsiduso ji.
- Aš ir nesakiau, kad esu dievas. Viso labo pats galingiausias padaras visose Visatose.
„Ir didžiuojiesi tuo“ – pagalvojo ji.
Galop jis užbaigė savo šedevrą ir pergalingai dirstelėjo Andromedai į akis.
- Nori pažaisti žaidimą?
- Ne. Verčiau negaišink manęs. Kam tau viso to prireikė?
- Būti vieninteliu pačiu galingiausiu ilgainiui tampa siaubingai nuobodu, - tarė jis. – Ir sakydamas „ilgainiui“ aš turiu galvoje išties ilgą laiko tarpą, prilygstantį maždaug keturiems Visatos gyvavimo ciklams. Nuo sprogimo iki susitraukimo. Nuo kolapso iki naujo sužadinimo. Štai tiek laiko aš turėjau savo nuoboduliui, paieškoms ir savo tikslui suformuoti. Ir netgi priemonėms. Man reikia lygiaverčio partnerio. Arba partnerės. Nesvarbu.
- Manau, visgi partnerės, - vyptelėjo Andromeda. – Tu suteikei pirmenybę moterims.
- Tai tik todėl, kad laikinai esu vyro kūne. Mąstymą iš dalies veikia kūno hormonai, jūsų etika, jūsų pasaulio matymas, taisyklės. Būčiau pasirinkęs moters kūną, dabar žvejočiau vyrus.
Jis pakilo nuo krėslo, pažvelgė į tingiai raibuliuojančio ežero vandenį ir mostelėjo ranka.
Andromeda sumirksėti nespėjo, kai vanduo nusidažė juodais ir baltais kvadratais, kurie išsilygino, suformuodami milžinišką keturkampę lentą. Jos pakraščiuose sušvito skaičiai ir raidės.
Dievas žengė ant lentos ir darsyk mostelėjo.
Kvadratais suskirstytoje aikštėje atsirado žmonės. Viename krašte – apsivilkę tik baltais rūbais. Kitoje aikštės pusėje – tik juodais.
Andromeda pažino šachmatų figūrų išsidėstymą. Ir jeigu tai iš tiesų buvo improvizuoti šachmatai, tuomet vyras, vilkintis juodą apsiaustą iki žemės ir su balta karūna ant galvos – karalius.
Susidomėjusi ji žengė ant lentos, praeidama tarp „rikio“ ir „žirgo“. Rikio vietoje stovėjo juodai vilkinti juodaplaukė, itin dailaus veido mergina. Šalia jos – „žirgas“ – panašaus amžiaus vaikinas. Taip pat gana dailus.
Andromeda žengė arčiau centro, kur ją pasitiko kiek vyresnė „karalienė“. Tamsiaplaukė moteris maloniu veidu. Nežymi šypsena žaidė jos putniose lūpose, o rankose žėrėjo dailaus darbo kinžalo ašmenys.
Ir nors ginklas jai tiko, Andromeda pajuto nugara perbėgantį nerimo šaltuką.
„Karalius“ – itin aukštas vyras dailiai prižiūrėta barzdele. Irgi juodaplaukis, su balto sidabro karūna ant galvos. Jis buvo pasirėmęs į grėsmingo dydžio kalaviją. Ir kai mergina priėjo kiek arčiau, netgi pažvelgė į ją ir nežymiai nusišypsojo. Tada vėl įsispoksojo tiesiai prieš save.
- Ką visa tai reiškia? – šūktelėjo Andromeda, traukdama į lentos centrą. – Kas šie žmonės?
- Patinka? – atsisuko dievas. – Jei laimėsi, galėsi išsirinkti kurį tik nori. Pažadu.
- Iš kur jie čia? Perkėlei surinkęs iš kur nors, ar pats sukūrei?
- Argi svarbu?
- Po velnių, taip. Man svarbu!
Tačiau dievas tik šyptelėjo ir pamojo merginai iš pirmų baltųjų eilių.
- Verčiau išbandyk. Jie pildys visas tavo komandas, jei tik nepažeisi žaidimo taisyklių. Ei, mergele baltais plaukais! Nagi, ateik čionai, du langus į priekį!
Mergina žaismingai linktelėjo ir lengva eisena patraukė į nurodytą vietą.
- Aš nežaisiu, jei man nieko nepaaiškinsi! – užsispyrė Andromeda.
- Gerai, - nusijuokė dievas. - Jei laimėsi šį žaidimą, galėsi sugalvoti vieną norą. Pralaimėsi – na... tai būsi tiesiog pralaimėjusi. Aš triumfuosiu, tu jausiesi kvaišele.
- Man ne tokių atsakymų reikia. Kaip tu, būdamas dievas, tikiesi surasti čia sau lygiavertę partnerę? Mes tik žmonės! Galingiausi iš mūsų nė iš tolo nesugebėtų sukurti to, ką tu dabar sukūrei. Ir tu svaigsti apie lygiavertę partnerę? Liaukis!
- Tu nesiklausei, todėl aš pakartosiu, - atsiliepė jis. – Aš turėjau pakankamai laiko suformuoti ne tik savo tikslą, bet ir priemones jam įgyvendinti. Man tereikia išrinkti vieną iš jūsų. O tada tas vienintelis gaus lygiai pusę to, ką aš turiu. Aš ir mano partneris būsime lygiaverčiai. Mes leisimės į begalinę kelionę po begalines erdves. Rungtyniausime tarpusavyje, stebinsime vienas kitą, kursime, griausime, evoliucionuosime. Tu bent žinai, ką reiškia susikurti sau tobulą partnerį? Kiekvienas kūrinys turi dalį kūrėjo, todėl yra nuspėjamas, neįdomus ir labai greitai nusibostantis. Jei kiekvienas jūsų vyras galėtų susikurti moterį pagal savo fantaziją, tai būtų lyg masturbacija. Man to visai nereikia.
- Žinai, tavo bėda yra ta, kad mes visi esame tavo kūriniai! – pareiškė mergina.
- Pati sugalvojai ar knygutėse perskaitei? – pasišaipė jis. – Nieko panašaus. Aš žinau tą istoriją, kur visagalis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Bėda ta, kad mano išvaizda tuo metu vargiai turėjo formą. Aš net įsivaizduoti negalėjau dvikojės materijos masės, kuri galėtų funkcionuoti cheminiu principu. Mano gyvenimas apskritai buvo nepaprastai nuobodus. Iš pradžių – vien tik energetiniai laukai. Vėliau – žaidimai su materija. Tačiau tu niekada negali nustebinti pats savęs – visada reikia kažko KITO, kas tave nustebintų.
Pirmasis mano džiaugsmas buvo atsitiktinumas. Chaosas, jei tau patogiau. Kam žaisti su medžiaga, jei galima žaisti pamatinėmis jos egzistencijos taisyklėmis? Pakeiti kintamąjį – ir visa medžiaga, kurią išbarstei bekurdamas, ima elgtis vis kitaip. Pavyzdžiui, sukuri singuliarumą ir suteiki jam impulsą. Įvyksta sprogimas, medžiaga milžiniškais greičiais lekia į visas puses – visiškai atsitiktinai. Susikuria unikali Visata, kuri lyg ir nėra tavo kūrinys. Labiau pasekmė.  Sukuri kelias chaotiškas Visatas – ir jau turi ką veikti mažiausiai trilijonui metų. Begalės unikalių planetų, begalės įvairiausių žvaigždžių, niekada nematytų materijos konfigūracijų. O įdomiausia – niekada pats nesugalvotum, kad kai kuriose planetose galėtumėt atsirasti jūs – gyvybės formos su savo taisyklėmis, etikos normomis, įsitikinimais, jausmais, bendravimu, kalba... Kuomet esi vienas, kalba visai nereikalinga.
Dievas nusišypsojo Andromedai svajinga šypsena.
- Kai pamačiau pirmąsias gyvybės formas itin toli nuo čia, jaučiausi lyg išvydęs stebuklą. Aš pernelyg ilgai egzistavau šventai įsitikinęs, kad esu vienintelis mąstantis padaras visoje begalybėje. Tavo ėjimas.
Andromeda žvilgtelėjo atgal, į juodai vilkinčius vaikinus ir merginas. Ji abejojo.
- O jeigu aš laimėsiu ir panorėsiu, kad nešdintumeisi iš šios planetos?
- Tada taip ir bus, - nusišypsojo dievas. – Bet aš nelinkęs prarasti vilties. Šioje planetoje turėtų būti bent viena būtybė...
- Kuri nemąstytų kaip žmogus? – pertraukė Andromeda. – Užauk. Tu tarp žmonių. Mus milijonus metų kankino pusprotė motušė evoliucija kad taptume tuo, kuo esame. Ir jei tu tuo metu buvai kažkur toli, tai pats supranti – nebuvo mūsų kelyje jokio protingo dievo, iš kurio galėtume imti pavyzdį. Tik iš motušės ir iš vienas kito. Ko tu tikiesi?
- Tu nuvertini save, - tarė vyras. – Mudviejų mąstymo principai ne taip jau ir skiriasi. Tavo ėjimas.
- Jei jau taip sakai...
Andromeda žvilgsniu patyrinėjo savo juoduosius draugus. Išsirinko vaikiną lentos centre, gretimoje juostoje nuo dievo pašauktos baltaplaukės.
- Tu! Du langelius į priekį!
Emocijos atsirado „pėstininko“ veide. Jis pažvelgė į šeimininkę, linktelėjo ir smagiu žingsniu patraukė į nurodytą vietą. Sustojęs kiek pasiūbavo nuo kojos ant kojos ir sustingo, klausiamai žvelgdamas į baltaplaukę juodame langelyje. Ši nekreipė į vaikiną jokio dėmesio.
Kai Andromeda atsisuko į dievą, šis mąsliai šypsojosi, stebėdamas dvi „figūras“, susitikusias kovinėse pozicijose.
- Užmušk jį!
Mergina sujudėjo, kišdama delną už baltos tunikos. Kai perėjo į vaikinuko užimtą baltą langelį, jos rankoje jau žėrėjo lenktas peilis plačiais ašmenimis.
- Ei! – riktelėjo Andromeda, žengdama link jų.
Du priešininkai pažvelgė vienas kitam į akis. Merginos ranka atliko teatrališką, platų mostą. Ant lentos tykštelėjo keli kraujo lašai. Ji sustingo pamaldžia poza, jis sukniubo perpjauta gerkle. Andromedai pasirodė, kad akimirką mirštančiojo akyse išvydo siaubą. O gal tai ežero vanduo metė blyksnį?
- Tu... – ji palietė merginą, kuri po žmogžudystės ramiai žiūrėjo tiesiai prieš save. Atsisuko į dievą, kuris šypsojosi dar plačiau. – Tu… ką… kodėl?! -
- O kodėl tu jį pastatei ten, kur mano pėstininkė galėjo pasiekti? – atrėžė dievas. – Juk norėjai žinoti, kaip viskas baigsis, ar ne? Tu norėjai išbandyti, kaip veikia mano šachmatai.
- Tavo pėstininkė galėjo tiesiog pastumti...
- Pažadu, kad kuri nors taip ir padarys. Tavo ėjimas.
- Ne! – pasipurtė Andromeda. – Aš nebežaidžiu!
- Liaukis. Šie žmonės net nėra gimę. Jie nesivargino kelias dešimtis metų kurdami savąjį „aš“. Jie net vardų neturi. Net minčių. Koks tau skirtumas?
Mergina abejodama nužvelgė baltus žmones dievui už nugaros. Visi kaip vienas žvelgė tuščiais žvilgsniais. Nė vienam iš jų nerūpėjo žmogžudystė baltame langelyje.
- Aš nebežaidžiu, - pakartojo ji. – Vis tiek nemoku žaisti šachmatais.
- Na, tada tu negalėsi sugalvoti noro, o tai reiškia, jog negalėsi manęs išvaryti, - linktelėjo dievas, žingsniuodamas išilgai savosios baltųjų armijos.
- O ar būtum išėjęs?
Jis atsisuko į Andromedą, dirstelėjo į ją, į dangų. Trūktelėjo pečiais.
- Nežinau. Greičiausiai ne.
- Tada koks tikslas?
Dievas išnyko, kad atsirastų visai šalia jos. Andromeda nejučia žingtelėjo atgal.
- Tikslas, be abejo, esi tu. Visa kita – tik priemonės pažinti tave. Aš tau daviau dalį savo galios. Praktiškai jos pakaktų suskaldyti šią planetą į šipulius ir iš tų šipulių nulipdyti kažką naujo. Pakaktų sukurti netgi naują planetą šalia esančios. Arba sunaikinti ką nors panašaus dydžio. Bet tu neužsiėmei nei vienu, nei kitu. Tave sudomino maži dalykai.
- Nes virš mūsų galvų ratus suka palydovai, - atrėžė Andromeda. – Imčiau ką nors kurti grandioziško – visi atkreiptų dėmesį.
- Na štai. Tu netgi baidaisi visų dėmesio, tarsi būtum menkesnė už menkiausią iš žmonių. Kiek man žinoma, jūs, žmonės, kaip tik trokštate būti visų dėmesio centre. Jei ne atvirai, tai bent pasąmoningai. Kodėl tu nenori?
- Todėl, kad esu velniškai prastos nuotaikos, - urgztelėjo mergina. – Per tave rizikavau kartu su savo partnere, kad nukenksminčiau visas tas įsišėlusias merginas. Dvi savaites tupiu dykumoje lyg kokia kvaiša, tikėdamasi, kad pagaliau tos tavo dovanotos galios ims ir išnyks, nieko nepadariusios mano sąmonei.  Ir dabar dar sužinau, kad vienintelis dievas, kuris viską sukūrė, elgiasi kaip paskutinis...
Ji prikando liežuvį, neištarusi paskutinio įžeidimo.
- Tarkim, - linktelėjo jis.  – Bet aš radau tave. Ir man visai patinka tai, ką matau. Vadinasi, mano priemonės visgi pasiekia tikslą.
- Kiek pamenu, tu dar norėjai atlikti kažkokį įšventinimo į dievus ritualą, - bakstelėjo pirštu Andromeda. – Tai va, teks dar pakentėti, paieškoti kitos, kuri norėtų žaisti tavo šachmatais. Tikiuosi, rasi ją greitai, jeigu jau negali išsinešdinti nesukėlęs rūpesčių.
- Neįtikėtina, - nusijuokė jis. – Tu atsisakai galimybės tapti antra galingiausia visose Visatose?
- Ką aš galiu pasakyti. Mane užaugino pusprotė motušė Evoliucija. Neįtikėtina tai, kad tu, būdamas toks galingas, kartu esi toks kvailas, - atkirto ji. – Nesugebėjai net patikrinti, kad aš lesbietė.


Akimirką jai pasirodė, kad dievas ją pritrėkš vienu akių dėbtelėjimu. Tačiau nemaloni akimirka praėjo, žvilgsnis liko tik paprastu žvilgsniu.
- Tu juk supranti, kad mano sąlygomis lytis neturi didelės reikšmės, - pasakė jis. - Tai tik biologinis spektaklis. Jei nori, galiu tapti moterimi.
- Nenoriu, - pasipurtė ji. – To man dar betrūko.
- Tada ko tu nori?
Andromeda kiek pagalvojo, apžiūrinėdama „kriminalinę sceną“ baltame langelyje.
- Aš dabar grįšiu namo, pas savo draugę, - tarė ji. – Ir pabandysiu užpildyti dviejų savaičių tuštumą. Tuo tarpu iš tavęs tikiuosi, kad pasiimsi savo „dovanas“ atgal. Nenoriu, kad aplink mane kauktų sirenos, vos ką nors pabursiu.
- Ir viskas?
- Taip, - linktelėjo ji. – Viskas. Elkis gražiai.

Dvelktelėjo vėjo gūsis, dievas kiek loštelėjo atgal, stebėdamas, kaip portalas užsiveria Andromedai už nugaros. Kurį laiką jis dar klausėsi vos juntamo vėjo. Suskaičiavo iki dvidešimties, lėtai sukdamas mintyse naujai išmoktus arabiškus skaitmenis, tada padarė tai, ko mergina pageidavo.

-<>-

Ji žinojo, kad savo atvykimu sukėlė nemenką triukšmą. Kambarys buvo tuščias, tačiau kažkur bute neabejotinai laukė Lilė. Už lango buvo tamsu, laikrodis rodė dešimtą vakaro, kaip ir priklausė kitai Žemės rutulio pusei.
Neišdrįso pajudėti iš vietos net išgirdusi skubius žingsnius. Kai Lilė plačiai atvėrė duris, tik ramiai žiūrėjo į ją, nežinodama, ką partnerė pasakys, ar padarys. Kaip visada, norėjo sulaukti jos pirmojo žingsnio.
Ši žengė kelis žingsnius artyn ir taip pat sustingo, bandydama ką nors suprasti iš Andromedos veido.
„Na dabar tai gausi į kailį!“ – virpančia iš džiaugsmo širdimi pagalvojo Lilė.
„Kad tu žinotum, ką aš dėl tavęs atstūmiau“ – mintyse susijuokė Andromeda ir šypsnys akimirką pasirodė jos lūpose.
- Tu, pusprote...
- Žinau.
Daugiau jos tą vakarą nekalbėjo. Bent jau ne žodžiais.

-<>-

Iš pradžių jis sunaikino baltuosius, tada pradangino juoduosius ir lentą. Nutrynė Andromedos sukurtą salą, ežerą ir dykuma vėl tapo savimi. Užkėlė į vietą nuskeltą uolą, panaikino prarają,  mintimis pakedeno smėlio kopas.
„Visgi radau tave“ – pagalvojo. – „Tik ne dabar, dar ne šiame gyvenime. Palauksiu. Juk tai aš geriausiai moku“.
Dykumą ėmė gaubti sutemos. Išryškėjo žvaigždės, horizonte pasirodė balsvas mėnulio diskas. Kuomet jis pasiekė aukščiausią tašką, dievas vis dar tebestovėjo toje pačioje vietoje, klausydamasis tik jam vienam girdimų dalykų.
Tada pažvelgė į viršų ir išnyko.