Trys varnos (II)

6. Raudos ir linksmybės

Kitos dvi varnos, kaip vinim prikaltos, tyliai kybojo užšokusios ant daržinės sienos ir katinai jų nepastebėjo. Po to jos nulipo ir ašarodamos nuėjo į pievelę ieškoti apgraužtų savo draugės kaulelių.
— Kas galėjo pagalvoti, kas galėjo pagalvoti?— sriūbavo viena.
— Likimo pirštas, niekur nuo nelaimės nepabėgsi... Ir reikėjo šitaip pakliūti pačiai jauniausiai...
Netrukus jos išvydo perkritusią ant žolyno savo draugę pratisai ir graudžiai beaimanuojant. Abi nežmoniškai apsidžiaugė ir prišoko jai padėti.
— Kaip yra, taip, bet esame po laiminga žvaigžde gimusios. Kas po tokios pragariškos valandos begalėjo tikėtis, kad visos dar būsime gyvos?..
Aimanuojančioji nieko nesakė, nes jos kaklas ir galva buvo apėję kraujo krešuliais, juodai pamėlynavę, uodegos stimburys visai nusuktas į kairį šoną, o visa talija taip sutinusi, kad per ją dorai nebesimatė nei sparnų, nei iškilios krūtinės...
— Na ir žvėrys tie katinai... Reikėjo bent kartą dorai įkirsti tiem nevidonams, kad bent kokį atminimą apie mus išsineštų.
— Kirtau ir įkirtau. Tfu, dar velsis man po burną,— nusispjovė sužeistoji ir į žoles nukrito apvali su visomis šnirpšlėmis ir vienu ūsu katino nosis.
—Bravo, bravo... Esi tikra kovotoja,— sušuko vos ne kartu ir abi prišoko pasmaguriauti pasitaikiusiu neįprastu mėsos skanėstu.

7. Ilga kelionė

Paskui varnos pradėjo galvoti apie ateitį.
— Aš į dilgėlyną daugiau negrįšiu. Eisiu, kur akys veda...
— Ir mes,— pritarė kitos.— Katinai ne tokie padarai, kad nebesugrįžtų. Čia mum ramaus gyvenimo nebebus. Mes paimsime patalynę, o tu pagulėk čia ir palauk,— paliepė apdraskytajai.
Neužilgo trijulė per laukus patraukė į tolumoje mėlynuojantį mišką. Sužeistoji eiti bemaž negalėjo, draugėms pakaitomis susikabinus sparnais ir užsimetus ant nugaros teko ją nešti. Kai sustodavo pailsėti ir visos sutūpdavo į žolę, sveikosios, žvelgdamos į sužeistąją, ją visaip užjautė ir palaikė, bet negalėjo susilaikyti nesijuokusios:
—Žinai, panytė, kad būtum anksčiau turėjus tokį storą užpakalį, nuo varninų nebūtum galėjus atsimušti. Taip grakščiai ir proporcingai pastorėjai, tokios apvalios ir viliojančios pasidarė tavo šlaunys ir kojos, kad net mudvi, kaip nuo kokios lesbietės, negalim akių atitraukti...
—Jums tik liežuviais malti ir snapais tarškinti... O man viskas blanksta prieš baisų strėnų skausmą... Pro užtinusias akis net savo snapo nebematau...
—Nesakyk, nesakyk... Dabar miesto jaunos panelytės gali kaži ką iškęsti, kad tik visi į jas žiūrėtų, kad tik kaip nors galėtų pasirodyti... Anądien skrendu išilgai, na kaip tas... na, prospektą, gi žiūriu ir nesuprantu ko tie vyrai taip sujudę ir į dvi mergaites akis išvertę žiūri. Nusileidžiu žemiau, galvoju, gal kokio lesalo kas pabėrė... Kur tau — gi viena eina tik nesusagstytu chalatėliu apsivilkusi... Vėjelis pūkšt, lengvo drabužėlio skvernas į šoną švyst ir visas priešakis kaip ant delno... Matot, kas mūsų griešname sviete darosi...
— Kur tau nesidarys, ar tatai vyrams susivaldyti ir nepulti prie tokių dalykų... Jeigu mes tokios, kaip dabar stovime, patrauktume kokio miesto gatve, pamatytumėt kas darytųsi... Man rodosi net Seimo nariai neiškentėtų, išbėgtų savo įstatymais nuvargintų galvų ir akių paganyti... Neduok nedavęs,— suaimanavo senoji.
Vėl pakilo eiti ir už valandos atsidūrė tamsiame miške. Šniokštė aukštos eglės ir pušys, iš apačios sklido žalsvai geltonų samanų kvapai, maloni ir drėgna miško vėsa.

8. Žinomo seimūno miške

Šį didelį mišką dabar valdė Žinomas seimūnas, kuriam pataikaudama nepriklausomos Lietuvos valdžia čia perkėlė tėvų ir protėvių tolimo rajono pakrašty valdytą žemę.
Prieš ateinant varnoms Žinomas seimūnas pastebėjo, kad jo miške darosi negeri dalykai: kaimo valkatos, jau ne pirmą kartą, iš kažkur sukombinavę miltų, jo miške raugindavo brogą, o paskui virdavo naminę. Šiuo momentu Žinomas seimūnas, pasikvietęs pagalbon trejetą policininkų, nusivijo velnio skystį bevarvinančius valkatas, o nupeštosios draugės, be galo pavargusios, išalkusios ir ištroškusios atsidūrė toje vietoje, kur dar tebedegė ugnis ir į puoduką tebelašėjo skaidrus stiprus skystis. Čia pat šalia paguldyto rąsto ant laikraščio puikavosi gabalas duonos, dvi sūdytos žuvys, pliauska lašinių:
— Ir sakyk tu man, kad nėra Apvaizdos,— užkirtusi duonos ir žuvies postringavo vyriausioji,— o kas, jei ne Ji atjautė varganus paukščius ir miško vidury mum patiekė tokį gardumynais nuklotą stalą?..
— To niekas neginčija,— rydama lašinius, atsiliepė sutinusioji,— be Apvaizdos jau senai būtume katinų pilvuose. O dabar ne tik einame, bet ir valgome...
— Velnioniškai norisi gerti,—vos nedusdama nuo ryjamo sūrios žuvies šono, pratarė vidurinioji...
— Ar akių neturi, ar vandens nebematai? Štai stovi pilniausias puodelis, kišk snapą ir siurbk. Tik nesugurk viso ir mudvi ne kalės vaikai...
Pasiurbė ir atšoko:
— Degina gerklę. Ar nebus kas į vandenį įpylęs nuodų?
— Mėgsti pasakas... Ar nematai, kad žmonių gerta... Mums visada geriausi  žmonių gėrimai neskanūs, bet šią liūdną ir laimingą dieną nebūkime tokios išrankios ir tenkinkimės tuo, ką likimas atkišo...
Gėrė visos iš eilės, nes sūri žuvis, rūkyti lašiniai ir padžiūvusi duona pasiutusiai troškino. Kai skystis pasibaigė puodelyje, ėjo prie cinkuoto bidono, lenkėsi į jo vidų ir dar gėrė. Katinų apdraskytoji ir dabar storai sutinusi netrukus pajuto, kad kažkur dingo, lyg migloje išsisklaidė taip uodegą vėręs skausmas ir viskas aplinkui pagražėjo, persimainė ir net pradėjo suptis. Visos stovėjo ant tvirtos ir kietos miško žemės, bet varnoms atrodė, kad ji po pat kojomis linksta , o visos medžių šakelės, nors vėjo nebuvo, kaip kokios užburtos vėduoklės juda, sukelia gaivų vėjelį ir vėsina įkaitusias galvas ir žaizdas. Šviesiau šis pasaulis nusispalvino ir sveikosioms. Paskui, pajutusios jėgų antplūdį ir didelį linksmumą, jos nutarė pačios sau pakvarkčiodamos pašokti vieną kitą tautinį šokį. Besisukdamos nuogalės prakaitavo, ėjo dar gerti ir galiausiai taip įsidūko, kad žemė pradėjo linkti ne tik po kojomis, bet ir visur kitur. O kai pradėjo su šaknimis virsti visi miško medžiai ir žemė visai apsivertė, jos, nebenustovėdamos ant savo kojų, čia pat nukrito ir saldžiai užmigo.

9. Naujas šeimininkas

Tuo tarpu Žinomas seimūnas ir trys nepriklausomos Lietuvos policininkai, vedini valkatomis, grįžo į miško aikštelę paimti daiktinių įrodymų.
— Žiū, kas čia per paukščiai miega?..— nusistebėjo seimūnas.
Paskui, gerai apžiūrėjęs nuogales ir logiškai pasirėmęs šventais nuosavybės pagrindais, pridūrė:
— Kadangi paukščiai miega mano miške, tai ir priklauso ne kam kitam, o man.
Policininkai neprieštaravo ir jis visas tris nuogales susikrovė į didelę rankinę, kurią, dėl viso pikto, visada nešiodavosi. Neveltui, nes dažnai atsirasdavo progų ką nors į ją įdėti... Ir ne taip jau mažai, ir ne taip jau retai, ir ne visada tilpdavo...
Namuose Žinomas seimūnas augino trylikametį sūnų, kuris be galo buvo susidomėjęs Lietuvos paukščiais ir žvėrimis. Net svajojo apie juos sukurti kokį nors filmą. Žinoma, ne šiaip kokį, bet glaudžiai susietą su politiniais įvykiais, pokario rezistencija. „Bus mano bambliui tikras siurprizas — galės spėlioti kokiai rūšiai šios plikšės priklauso, iš kur galėjo mano miške atsirasti...“— galvojo eidamas namo ir džiaugėsi.
Trylikametis tėvo dovana buvo neapsakomai patenkintas ir dar saldžiai tebemiegančias šiltas varnas perkėlė į talpų iš suaustos vielos padarytą narvą. Jis pastebėjo — vienas paukštis buvo gerokai apdaužytas, sutinęs, nusėtas mėlynių, nulaužta uodega iš kurios varvėjo į alyvą panašus skystis. „Reiktų jį atiduoti katėms,— pagalvojo, bet tuoj pat persigalvojo.— Pirmiausia tegu išsimiega, spėsiu sudoroti, kai pabus...“
Žinomo seimūno vaikas buvo nepaprastai praktiškas. Pasinaudodamas neįprastais paukščiais nutarė sukurti bent kiek šviesesnį savo rytojų. O jis, vaiko supratimu, buvo ne kas kita, kaip nesunkiai prasimanomi pinigai. „Tėvas, matai,— galvojo jis,— dabar karališkai gyvena. Negana, kad gauna valdišką mašiną, duoda dar vairuotoją ir net sargybą... Ir viskas už bevaisį ir beprasmį liežuvio plakimą ir sėdėjimą... Aš, jei pasiseks sumanymas, dėl savo verslo būsiu bent prakaito išliejęs, būsiu šį tą nuveikęs, o jie viską urmu ima be jokio pasiruošimo... Panagrinėjęs žmonių visuomenę, joje nieko kito nerasi, tik apgavystes, akių dūmimą ir pinigus...“ Trylikametį tiesiog apžavėjo visiškas paukščių plikumas ir jis manė juos išdresiruosiąs ir miesto cirke tarp mokytų triukus daryti žvėrių su savo gražuolėmis užimsiąs garbingą ir pinigingą vietą.

10. Pabudimas

Atėjo minutė, kai girtosios plikšės prasiblaivė ir pabudo. Pirmiausia, sužeistoji, nes vėl baisingai pradėjo sopėti kaklą ir uodegą. Ji gulėjo keistai nukritus ant šono visu kūno svoriu prigulus nulaužtąją uodegą. Besistodama ant netvirtų kojų dar labiau užsigavo, jai pasirodė, kad užpakalinę kūno dalį kažkas drasko atšipusiu peiliu... Vargšelė nė nepajuto, kaip iš gerklės išsiveržė klyksmu nuskambėjęs „ka—a—ar“. Pabudintos įspėjamojo riksmo pašoko ir kitos dvi. Kiek nusiraminusios ir apsidairiusios visos trys sparnų galais ėmė smarkiai krapštyti akis, nes manė, kad niekaip negali pabusti ir tebesapnuoja. Iš tikrųjų, blaivia galva buvo nesuvokiama, kai vietoj žalio miško ir samanom kvepiančios žemės dabar jas supo iš kažkur išdygęs tikrų tikriausias vielinis tinklas...
— Gal bent jaučiate kuri, kas su mumis nutiko?— paklausė labai susikrimtusi ir vos neašarodama senoji.
— Tiek, kiek ir pati, nes juk visos buvom kietai įmigusios...
— Velniava,— beišstenėjo nieko nesuprasdama senoji,— niekad negirk dienos be vakaro... Kaip nelemtai vakar paskubėjom prasitarti, kad viskas gerai einasi... Ir še tau...
— Ir kas dabar mūsų laukia?— sunerimusi klausė ir vidurinioji...
—Kas, kas?.. Arba peilis po kaklu, arba kokio plėšrūno nasrai... Aišku, kaip dieną... Kad būtumėm katalikės, bent Dievui viską galėtumėm paaukoti ir pasimelsti, o dabar žūsime be jokios intencijos. Baisesnio likimo neįsivaizdavau,— sriūbavo ir jauniausioji.
— Aš nieko daugiau nebenoriu, kad tik greičiau pasibaigtų mano kančios, nebegaliu ištverti, tuoj paleisiu dūdas,— aimanavo vos bepajudėdama sutinusioji.— Mane iš skausmų ir nevilties tik viena mirtis begali išvaduoti...
— Neburnok prieš likimą ir taip staigiai nekrėsk sukiurusios savo uodegos, nuo kurios į visas puses lekia kažkokios bjaurios ir lipnios išskyros.
— Ne cukrinė esi, neištirpsi, nusilaižyk ir nekarksėk.
Taip joms bešnekučiuojant į kambarėlį įėjo šviesbruvis, mum jau pažįstamas trylikametis:
— A — a, mielosios, pagaliau pabudote... Labai gerai, labai...
Ir ėmė jas apžiūrinėti, ilga medine lazdele pastumdamas iš vieno narvelio pašalio į kitą.
— Tik nekirskit jam, neužpykinkit ir gerai klausykit ką sakys. Man rodosi šis vyras — būsimas mūsų šeimininkas,— perspėjo senoji.
— Na ir pakliuvom geltonsnapiui piemenūzui į rankas... Dabar jau mum iš tikrųjų bus riesta... Jei ne katinams atiduos, tai nukankins mus beglostydamas ir bečiupinėdamas... Žinau aš juos, tuos nekaltus geraširdžius bernaitėlius...— sukliko kančių prislėgtoji jaunylė.
Neatspėjo, nes berniukas po kiek laiko plikšėms atnešė maigytų bulvių su kotletu, dubenėlyje pieno ir įkišo į narvelį.
— Iš pradžių paleskit, pasisotinkit, o paskui susipažinsime. O—o—oo, kaip man būtų pasisekę, jei jūs turėtumėt nors kiek sveiko protelio ir suprastumėt mano kūrybinius norus ir į jus dedamas viltis...— pats su savimi pusbalsiu kalbėjosi trylikametis.
Varnos, nužvelgusios savo šeimininką, suprato — berniūkštis jų neskriaus, tik nežinojo, ką joms reikės daryti. Juk veltui šiam pasauly niekas nieko neduoda. O lesalas buvo geras, ekstra klasės.

11. Pažintis ir pirmieji žingsniai

Paskui pro narvelio dureles įlindo pirštinėta berniuko ranka.
— Nors ir baisi, labai bauginanti ta ranka, bet nedrįskit į ją kirsti, kentėkit iš paskutiniųjų,— dar kartą perspėjo senoji.
Pirštinėta ranka, kaip tik ją pačią ir sučiupo. Instinktyviai, prisiminusi kaip panaši ranka neseniai ravėjo plunksnas, varna pražiojusi snapą sušnypštė, bet nekirto. Kita berniuko ranka ją švelniai perbraukė per nugarą ir galvą, bet iš baimės išplėstos varnos akys nuo kiekvieno prisilietimo nesuvaldomai plėtėsi ir mirksėjo. Nuojauta sakė — berniukas jai nieko blogo nedarys. Ir iš tikrųjų: palaikė vienoje rankoje, paskui kitoje, iš visų pusių apžiūrėjo, pastatė ant narvelio viršaus, vėl paglostė.
— Na va, ir susipažinome. Tave vadinsiu Laima, supranti — Lai—ma,— skiemenavo prikišęs nosį.— Tu man turėsi atnešti laimę,— ir ant nugaros kažkokiu lipniu dažu užrašė „L“ raidę,— o dabar grįžk į narvelį.
Paskui lygiai taip pat pakalbėjo su antrąja, pavadino ją Rasa ir ant nugaros užrašė „R“, o trečiosios neglostė, bet mėlynes ir subraižymus aptepęs balta mostele, paleido:
—Tau ant nugaros rašyti negalima, esi sužeista ir vadinsiu tave Bevarde. Supranti, Be—var—de,— skiemenavo prikišęs nosį.
Po to berniukas išėjo, o sutinusioji greitai pajuto — skausmas atlėgsta ir ji iš palengvėjimo nesusivaldžiusi pagyrė berniuką:
— Jis tikras džentelmenas. Jau man nei žaizdos, nei kaulai visai nebeskauda. Po paraliais, ar tik nebūsime patekusios į geras rankas?— paabejojo ji.
— Vis nepasimokai. Pagyvensim — pamatysim, iš anksto nėra ko nei džiaugtis, nei nusiminti,— pertarė senoji.— Nepamirškit miško pamokų.
— Šios rankos bus geros, tik reikia suprasti, ko jos iš mūsų norės... Kol plunksnos ataugs, pabūsime šitoj suklerusioj dėžalėj. Jau gerai ir tas, kad nebereikia žemės kapstyti, gaudyti kokią persigandusią kirmėlę, šniaukti mėšlyno sutroškusį dvoką ir palesusios esame...— pritarė pavadintoji Rasa.
— Kol kas tikras rojus, aš savo amžiuje tokių skanėstų ir iki soties niekada nebuvau lesusi, o čia prisimečiau pilną gurklį,— atsiliepė Bevardė.
Po pietų prasidėjo pirmoji treniruotė. Berniukas atsinešė ilgą plačią lentą, statė ant jos po vieną plikšę ir stūmė ranka, kad eitų. Bet jos nieko nesuprato, stumiamos griuvinėjo. Paskui berniukas dviem pirštais vaizduodamas varnų kojas greitai nubėgo lenta. Laima pagavo trylikamečio mintį ir kai tik ją pastatė viename gale, ji, kiek įkabindama, nudūmė į kitą lentos galą, paskui atplustėjo atgal. Ranka jai atkišo žiupsnelį kvietinių grūdų ir ji pasigardžiuodama sulesė. Paskui dar daug kartų bėginėjo lenta ir vis gaudavo po kelis grūdus... Kitos dvi niekaip negalėjo suprasti, kodėl ta senė, lyg būtų baisiausiai suviduriavusi, laksto, o jis jai vis paberia grūdų, kodėl nieko neduoda joms...
— Tu mus išduodi,— kvarkė nuskriaustosios vienu balsu,— ryji kaip smakas, o mums nepalieki nė grūdelio...
—Klausykit šeimininko, kaip aš klausau, nuoširdžiai darbuokitės, gausit ir jūs. Veltui šiam pasauly nė sudilusio skatiko niekas neduoda...
— Tai pasakyk kaip reikia klausyti, kiek ir kada klausyti? Ką reiškia tas tavo „klausyti“. Ar tas tavo kvailas ir betikslis bėginėjimas ir yra vadinamas darbu ir klausymu?
— Čia mano paslaptis... Galvokit ir darykit tą, ką jis liepia...
— Darykit... Darykit...— abi sutartinai nepatenkintos pamėgdžiojo lakstančiąją ant ilgos lentos Laimą ir vis ryjančią geltonai rudus, skaisčioje saulėje nunokusius kviečius.
Paskui paauglys Laimą paleido ir paėmė Rasą:
— Na, Rasele, Laimą lakstyti jau išmokinau, dabar gausi parodyti ką tu sugebi... Ar galėsime rasti bendrą kalbą, ar nebūsi kokia konservatorė, kuri nesugeba suvirškinti jokios naujovės ir vis kaip papūga kartoja svetimus, bet seniai išmoktus žodžius ir veiksmus?..
Ir ją, suėmęs už jautraus uodegikaulio atsikišimo, berniukas pastatė ant lentos ir ėmė stumdyti, bet Rasa kaip girta griuvinėjo, nesuprato ką daryti... Jai taip nepadoriai ir keistai atrodė tas vyriškas prisilietimas prie uodegos ir ne tik prie jos, kad iš susijaudinimo vargšelė visai pasimetė, nebežinojo kas kur... Senajai buvo kur kas lengviau, nes jos jausmai jau buvo gerokai apmirę, odelė ne tokia jautri. Tada dresiruotojas, matydamas, kad Rasa stumdymams nepasiduoda, pastatė ją viename lentos gale, nuėjo į kitą ir pabėrė ant lentos keletą grūdų. Rasa iš karto, gundoma matomo valgio ir instinkto — ką matai, nelaukdama griebk, nuskuodė prie grūdų ir beveizint sulesė juos. Pratimas kartojosi, o Rasa vis gudrėjo ir į treniruotės pabaigą lakstė ant obliuotos lentos neblogiau už Laimą. Patobulinęs dresiravimo metodą, trylikametis nesunkiai išmokė bėginėti ir Bevardę, nors ta dėl žinomų priežasčių jokio susijaudinimo nepajuto ir bėgo dar tarsi ne savo kojomis. Pagaliau, prisiminęs kitus savo darbus, berniukas pasakė:
— Šiai dienai užteks. Atrodo, kad mum pavyks susikalbėti ir rezultatai po poros mėnesių, o gal net greičiau, bus verti gero žiūrovų pinigo...

12. Antras nupešimas

Jis neapsiriko. Tobulėjo jo, kaip dresiruotojo įgūdžiai, varnos priprato prie savo šeimininko ir, kaip sakoma, beveik iš „mirktelėjimo“ jie pradėjo suprasti vieni kitus. Po gero mėnesio plikšės ant lentos ne tik lakstė, bet ir šokinėjo per kliūtis, landžiojo pro metalinius žiedus, o išgirdusios muzikinį klipą, į taktą, susikibusios sparneliais Bevardė ir Rasa jau net šoko, o Laima, kaip užkietėjęs dirigentas, pakeldavo sparnų strampus virš galvos ir gracingai, pritardama kojų judesiais ir šokčiojimais, dirigavo. Paskui paaugliui pasisekė jas išmokyti kai kurių akrobatikos elementų. Bėgdamos lenta, jos pradėjo šokinėti viena per kitą, o Laima, kai būdavo gerai nusiteikusi, taip aukštai stryktelėdavo, kad galėdavo ore padaryti tris, o kartais ir keturis kulversčius. Už tai, žinoma, ją paauglys apdovanodavo grūdais ir švelniai perbraukdavo rankos pirštais per pliką ir pariebėjusią nugarą.
Viskas būtų buvę gerai, jei gyvenimas eitų taip, kaip visi buvo įpratę, bet, nelaimė, jis dažnai būna duobėtas: varnoms ant viso kūno pradėjo dygti plunksnų stagarai iš kurių vėliau, kaip žolė pavasarį, išsiskleidžia ir pačios plunksnos.
— Tai velniava, jos pasidarys panašios į kitus paukščius ir mano verslui bus amen,— dūsavo ir graužėsi sunerimęs berniokas,— visi vargte išvargti triukai bus nebeįdomūs. Kas nematė skraidančių ir visaip besivartaliojančių ore plunksnuotų paukščių? Štai ir nueina visos mano svajonės perniek...
Berniukas mąstė, kūrė visokius visokiausius variantus, bet išeities surasti negalėjo — dygstančios plunksnos viską vertė niekais. Sunkiai pergyveno, naktim nebemiegojo ir nutarė pasitarti su Žinomu seimūnu — savo tėvu. Paugusio ir ilgai partiečius mulkinusio politikos triukais žmogaus galva, nėra eilinio mirtingojo galva, o tuo labiau paauglio. Išeitis, kaip ne keista, tuoj pat buvo rasta:
— Ar tu kartais rytais nepasiklausai „Žinių“ radijo reklamos?
— Klausau... Na ir kas?..
— Ar negirdi, kaip dvi moterys šaukia viena kitai: „O, Dieve, kokios apžėlusios tavo kojos?.."
— Kur negirdėsi, juk šaukia ir šaukia... Nuo tų neraliuotų išverstagerklių net burnoje šlykštu darosi — pusryčių nebegaliu praryti, vis lenda į akis tos vešliai apžėlusios kanopos...
— Taigi. Bet dar net dabar tu nesuvoki ką noriu pasakyti?.. Ogi tas kojas per keletą kartų su lazerio spinduliu daktarai taip nuskuta, kad joks plaukelis, kol dama gyva, net apsirikęs ant tos kojos nebepasirodo... Nors medum tepk, ar ką kitą daryk — plyna, kaip nušienautoje pievoje...
— Ar manai, tėve, kad ir plunksnų stagarus nuskus?
— Be jokių abejonių... Juk augimo šaknis tai ta pati... Lazeris nukirs ją ir tavo paukščiai pliki turės net į žemelę lįsti.
Paklausęs tėvo patarimų, sūnus pasiėmė į rankas narvelį su varnomis ir nusinešė pas lazerį valdantį daktarą.
— Su paukščiais eksperimentuoti neteko, net dozės negalėčiau įsivaizduoti... Bet paukštis — ne žmogus, kalbėti nemoka, niekam nepasiskųs. Tuo labiau, kad operacija visai neskaudi. Duosim maksimumą, kad net pradėjusios dygti susiraitytų ir po kokios savaitės nutrupėtų.
— Tik žiūrėkit, kad odai nepakenktų. O gal duokim vidutinę? Jei prireiktų, po kiek laiko ateisiu dar kartą,— siūlė klientas.
— Logiškai samprotaujate. Pabandome. Operacijos tavo nuogalės nė nepajus, nekvarktelės, o bus nurarinti visi jų bedygstantys stagarai... Kaip pirmą kartą daug neplėšiu, nes nežinau, kas išeis. Padengsit tik mano tiesiogines išlaidas. Už kiekvieną — po penkiasdešimt...
Po lazerinės operacijos plunksniniai stagarai paukščiams nebesiformavo ir, tarsi žolės nuo herbicido, susiraitė ir nutrupėjo. Po kiek laiko iš kiekvienos buvusios plunksnavietės išlindo tik trumpučiai švelnūs pilki pūkeliai. Lygiai tokie, kaip ką tik iš kiaušinio išsiritusiam kelių dienų žąsiuko.
— Na ir pasisekė man,— džiaugėsi dresiruotojas.— Bus mano plikšės ir su plunksnomis, ir nepanašios į kitus paukščius... O jau švelnumu joms joks suaugęs padaras prilygti negalės...
Paėmęs buvusią nuogalę į rankas, kaip kokią pūkinę pagalvėlę, dabar jis ne tik glostydavo, bet neretai ir prie skruosto glausdavo...

13. Rimti pokalbiai

Visai kitokia nuotaika buvo tarp pilku pūkeliu apėjusių varnų:
— Nelaimingųjų karaliau, balčiausiasis bokšte, ką mums tas nevidonas padarė... Jau niekada mes nebetapsime tikrais paukščiais, nebegalėsime nuo žemės pakilti į erdvę...— kūkčiojo prisiminusi saulėtus vasaros tolius ir laisvą padangių gyvenimą Bevardė.
— Ir pasprukti iš čia nebėra jokios vilties... Kur su tokia, atsiprašant, suknista plunksna tu dabar bepasirodysi, kas tave į kompaniją beįsileis? Ne plunksna, o tikras velnio prasimanymas, bjaurus pasijuokimas iš plunksnos... Tik tiek, kad truputį gėdingąją skylę uždengia ir tai ne visai...— siuto Rasa.
— Brangiosios, nevarykit gerosios dvasios į medį...— atsiliepė Laima.— Ne veltui sako, kad pasaulyje viską pražudo besotybė. Būkit santūresnės ir bus viskas gerai. Prisikemšat pilvus, turit savo gurbą, dienomis galit lig valiai prisilakstyti — ar negana? Ar ne geriau toks sėslus ir užtikrintas gyvenimas, kaip tos jūsų, atsiprašant, erdvės ir laisvės?.. Atsimenu velionis mano vyras, iš kurio aš neretai šmaikščiai pasišaipydavau, niekur kitur netiko, tik virtuvei ir vaikams auginti... Aš savo būry jį ne kitaip, o „Bulvaskučiu“ ir tevadindavau... Ir baigė vargšelis savo dieneles ne taip, kaip visi žmonės... Matai, nežmoniškai pergyveno dėl mano flirtų su tikrais vyrais ir džentelmenais... Ko prie šono toks ištikimybės įkūnijimas ir nevykėlis, man nepalyginamai geriau dabartinis gyvenimas... Bent žinai savo vietą, gali prieš kažką pasipuikuoti ir niekas tau netrukdo dirbti bendram visų reikalui... Aš, atvirai pasakysiu, geresnio gyvenimo už šį net nebeįsivaizduoju...
— Tik pamanyk, kokia kvaišė besanti viena iš mūsų ir kaip negarbingai apie tikrą savo vaikų tėvą postringauja... Aš kitaip nepasakysiu — jos siela skleidžia tokią smarvę, kaip sudužęs užperėtas ir ilgai lizde gulėjęs kiaušinis...— ėmėsi Rasa.
— Nevaidink skaisčiosios nekaltybės... Gali apgaudinėti kokį suplėkusį ir tikros varnos nemačiusį varniną, bet ne mane. Žinom ir matėm kiek buvai ištikima ir nekalta... Dar būdavo nė lizdo nespėjai susukti, o medžių šakos almėdavo nuo suskridusių varninų... Iš tolo žinojom, ten jau šeimininkauja Rasa. Ir sakyk, iš kur visa tai imdavosi, jei nekaltybės drobele buvai prisidengusi ne tik strėnas?— argumentavo Laima.
— Iš kur, iš kur? Tu pasakyk, ar aš kalta, kad ponas Dievas mane apdovanojo princesėms skirtu gražumu?
— Kva—kva,— nusijuokė Laima ir dar pridūrė,— reikėjo tik priverti tas užpakalines dureles ir visi striptizai beveizint būtų pasibaigę. Būtum gyvenusi, kaip varnoms įprasta ir nebūtum viso pasaulio juokinusi...
Kai ginčas nutilo, Laima, tarsi nieko nebūtų atsitikę, tęsė toliau:
— Nemanykit, kad šiaip sau tas berniokas mus moko. Jis turi galvoje kažką slapto ir mes neužilgo pačios tuo įsitikinsime...
— Tu taip manai?— įsikišo į pokalbį Bevardė.
— Savo vidumi jaučiu. Pasauly niekas dėl nieko nedaroma. O su mum daroma labai daug, aš jau net pradedu suprasti to bernėko amsėjimą. Aš aiškiai suprantu, kai jis kažką nori daryti su manimi...
— Nieko nuostabaus, ir mes jau tą suprantame...
Paskui abi draugės iš nuostabos nutilo ir laukė. Gal ta Laima ir žino, ko jos nematė ir negirdėjo: reikia lūktelėti, gal prasitars...

14. Treniruotės tęsiasi

O dresiruodavo dabar berniokas jas nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Bemaž nesustojant tekdavo vartaliotis per galvą, kabintis aštriais nagais ir lakstyti drapiruotomis sienomis, eiti atbulom ir šonu, visaip strikinėti ir straksėti, derinti žingsnius prie muzikos takto. Ir visada tuščiu gurkliu. Grūdų paberdavo tik tada, kai kas nors joms gerai pasisekdavo. Tada išgirsdavo: „Gerai, mano gauruotosios gražuolėlės, gerai...“— ir tik po to gaudavo palesti, bet ir tai ne iki sotės.
Pastarąją savaitę viskas dar labiau sugedo, jos nebeįstengė suprasti šeimininko norų: atsinešdavo kažkokią rėkiančią dėžpalaikę ir pats skėsčiodamas rankomis rėkaudavo. Jos bandė šokti, bėgti, strikinėti, kulversčiuoti, sienom kabintis, net, užsikorusios viena ant kitos, trijų aukštų judančią piramidę statyti, bet vis kažkas buvo ne taip: dorų grūdų bernpalaikis nebepaberdavo...
Galiausiai Bevardė, jau visai nusivariusi nuo kojų, nebeišlaikė ir nežmoniškai išsižiojusi visa gerkle sukvarkė. Kaip tik tada ir įvyko stebuklas — iš karto jai papylė visą saują grūdų. Tada ir anos dvi kaip bemokėdamos pradėjo kvarkti. Tą laimingąjį vakarą visos gavo ne tik grūdų, bet ir bulvių su kotletu, pieno.
— Kai pagauni jo mintį — viskas pigiau grybų,— atsiduso persisotinusi Laima.
— Tas ir yra, po perkūnais, kad negali pagauti minties ir ilgai tenka gyventi pusbadžiu,— nenustigo Bevardė.
— Bet kai visos bandome, kuri nors vis tiek pataikome. Čia, bra, ne juokas tau, o viso sumanymo didžioji politinė strategija, pats sinusas...— užbaigė didžioji teoretikė Rasa.
Nė kiek nebepraėjo, kai visos trys pradėjo ne šiaip sau varniškai kvarkti, o traukti bemaž lygiai taip pat, kaip ta šeimininko atsinešama dėžė. Kartu kvarkdavo ir tos dėžės šeimininkas. Nuo to laiko dresiruotojas nebegailėjo savo mieliesiems ir švelniesiems paukšteliams jokio lesalo ir visi vieni kitais, kaip niekad, buvo patenkinti. Net nakčiai išeidamas jis jau nebeuždarydavo jų į narvą, leisdavo kambaryje savo nuožiūra pasirinkti tupėjimo ir nakvynės vietą.