sferų susiliejimas 13-14

13 dalis

Savaitės po mūšio greitai bėgo. Upėmis liejosi alus, nesvarbu į kurią stovyklą užsuksi. Keli miško elfai pradėjo auginti kanapes šiltnamiuose taip atsirado naujos parduotuvės užsiimančios, vien, tik žaliosios magijos prekyba. Tai buvo ne vienintelė naujovė Taranciell ruošėsi mėnesiams namie be karinės veiklos. Ji gamino teleportacijos amuletus. Su jais, bet kurios gyvenvietės gyventojas galėjo persikelti, kur, tik nori. Valas mielai naudojosi nauja priemone ir dažnai dingdavo į mišką šaudyti šernų. Teritoriją aplink stovyklas nuostabiai apvalėme ir gyventojai galėjo judėti lauke nebijodami voro užpuolimo. Aš daugiausiai laiko praleisdavau vaikų darželio statybose. Nors pastatas išėjo gana neblogas, bet viduje vis reikėjo kažką pertvarkyti rasti žaislų ir kito inventoriaus. Veltui bandžiau šitam darbui pakinkyti Valą jis vis dingdavo šernų pėdsakais arba žvejoti lydekų. Abigailė niekada nežinojo kokiame miške jis trankosi ir man tai sukėlė įtarimą šitų santykių rimtumu. Nežinau po kiek dienų prigavau Valą smuklėje, ten jis išpasakojo tiesą.
- Kokie dar šernai ar tu išprotėjai? Aš su vienu gnomu visą dieną kortomis lošiu ir rūkau suktines. Aš nesu, net vištai galvos nukirtęs nesugebėčiau, net susekti to šerno. Velnias žino ar dar yra tų šernų. Bėda tame, kad nebegaliu pakęsti Abigailės. Ji šauni mergina, bet tiesiog ne man. Žinai kai tu susidėjai su elfe, pavydas ar kas mane stumtelėjo irgi ieškoti mergos. Galvojau nebeturėsi, laiko gurkšnoti . Taip ir buvo greitai, nes gi tėvas būsi.
Tame buvo kažkokia kandi ironija. Aš suku galvą, kodėl Valas taip nutolo. Jis pavydi mano merginai, o mergina kaip Abigailė moka už mūsų paranojas. Vėliau su juo ir minėtu gnomu sėdėjom miške ir laukėm šernų kaitindami bongą. Gnomas, kaip ir visi jo rasės atstovai buvo mažas smailiaausis vyrukas raudonais plaukais. Jis turėjo aukso, jis mus tiesiog apipildavo auksu. Iš jo žaisdavome, lyg iš centų. Gnomas pasakodavo istorijas apie lobius, drakonus, gnomų šventes ir vis įpildavo savadarbio alaus iš statinaitės. Matėsi, kad jis savo perdėtu linksmumu slepia gilų liūdesį. Jis, kaip ir kiti prarado savo tėvynę. Mes jo nekamantinėjome. Vis daugiau sužinodavome apie drakonus, vieną iš seniausių rasių. Jie vis labiau pasitraukė į šešėlį ir, tik karui prasidėjus pasirodė išgelbėti labai seną magą. Drakonai paskelbė, kad gelbės, tik vyresniuosius t. t tuos kurie jau nugyveno du tūkstančius metų. Man nepatiko drakonų politika, jie visai nesirūpino ateitimi ir dabartimi. Jie norėjo surinkti senus dinozaurus, tiksliau drakonus mažas kalambūras. Drakonai išvis retai ką nors viešai paskelbdavo. Kaip ir gnomai jie saugojo lobius atokiausiuose urvuose ir miškuose. Drakonai gyvendavo poromis arba po vieną. Jie lyg nesudarė aiškios visuomenės modelio, bet sutardavo visais klausimais. Ši rasė buvo labai pavojinga, jie kišosi į karą, tik tiek kiek to reikalavo vyresniųjų gelbėjimas. Gnomas papasakojo, kaip jie pasiėmė jų miestelio magą, o kitus gnomus paliko apsuptyje. Toje apsuptyje žuvo daug gnomo brolių ir seserų. Jie buvo nusilpę ir negalėjo naudotis vaivorykšte kuri vedė į vietas su lobiais. Silom buvo vienintelis, kuris išgyveno. Netgi naudojantis vaivorykšte kelionė buvo ilga. Prasiveržti iki portalo, dar sunkiau. Bet jis sugebėjo ir dabar smagiai kvatojo  tas išoriškai puikiai atrodantis gnomas. Juokingiausia, kad mums berūkant atslinko pora mažų šernų. Juos pagavome ir parsinešėm namo. Vaikai galės žaisti su šerniukais. Reiktų sukurti kokį zoologijos sodą a? Taip visada reikėjo kažką padaryti. Bet Valas ir čia nusiplovė prisiekinėdamas, kad eina pas savo merginą galu gale užbaigti šernų maskaradą, Aš taip pat nulingavau namo. Manoji elfė samčio didumo šaukštu kabliavo šokoladinius ledus ir žiūrėjo televizorių. Taip mes sutvarkėme vėjo jėgainę. Taranciell greitai pripažino žmonių technologijos naudą ir pilnai ja naudojosi. Kalba vėl pasisuko apie drakonus. Jie atrodo planavo valdyti su magais tai kas liks po karo. Man jie vis labiau nepatiko. Jie naudojosi pasaulio nelaime atsikratyti jų nuomone vaikiškų rasių ir ne velnio niekam nepadėjo. Jei drakonai būtų pagelbėję gnomams šiandien gyvenvietėje turėtume daugiau, tokių linksmų velnių kaip Silom. Mes vis perstumdavome kelionę į goblinų tvirtovę sakydami, kad jie su nykštukais puikiai susitvarkys. Iš tikrųjų visi jautėsi nuostabiai ir nenorėjo taikos keisti į kruviną mūšį. Po praeito teko krauti laidojimo laužus ir niekas nenorėjo to kartoti. Aš išvis nenorėjau kelti kojos į mūšio lauką. Norėjau pamatyti savo vaiką. Žinojau, kad tapsiu, kaip Tomas ir greičiausiai nebekelsiu kojos iš namų. Daug, kas dėl to burnojo . Tomas buvo puikus vadas, tiek sargyboje, tiek mūšyje. Bet dabar jį matydavai, tik savam kieme žaidžiantį su dukrele. Supratau, kaip sunku apsispręsti artimiausi mūšiai galėjo nulemti pasaulių ateitį. Bet palikti vaikų, kad ir su gera apsauga nesinorėjo. Taranciell viskas buvo dar sunkiau. Ji juk planavo viską, bet dabar galėjo prisidėti, tik prie teorinės dalies. Elfė manė, kad verta derėtis su drakonais, dėl gyvenvietės apsaugos. Man jie velniškai nepatiko žalsvi išmintingi monstrai paliekantys kitus mirti, dėl savo keisto amžiaus suvokimo. Bet aš sutikau ir pas mus greitai atvyko drakonų atstovas. Jis nebuvo žalias, kaip tikėjausi. Greičiau tamsiai mėlynas ta spalva buvo tokia intensyvi, kad teko nusukti akis. Jis plasnojo dideliais sparnais, linkčiojo ir įsikūrė prie gyvenvietės. Drakonas, patikino, kad elfės mokytojui viskas gerai ir jis su kitais rezga strategiją puolimui su drakonais. Ką ir kaip jie puls mėlynasis svečias neišdavė. Jis mandagiai bendravo su gyventojais. Padėdavo miško kirtimo darbuose, juos nupūsdamas lediniu kvėpavimu. Įdomiausia, kad jis galėjo keisti savo dydį ir pasiversti, bet kurios rasės atstovu. Jis gerdavo alų su vietiniais pasivertęs žmogumi ir tai visus linksmino. Taip tai buvo apgaulingos taikos metas .
14 dalis

Pagaliau prisiruošėme į Salemą. Mes su Taranciell prie mūšio neprisidėjome, pasiuntėme ten Tomą ir Valą. Jie su mūsų didėjančia armija lengvai sudorojo magą ir vorus. Pakeitę portalo kristalą jie nuvyko į goblinų tvirtovę. Mūšis ten jau buvo baigtas. Nykštukų ir goblinų aljansas nugalėjo. Jie nusprendė pasilikti tvirtovėje ir nesivelti į kitus mūšius. Atvykti į žmonių pusę jie irgi nenorėjo, bet tokios galimybės užpuolus per dideliam skaičiui priešų taip pat neatmetė. Jie padovanojo Valui ypatingą veidrodį per kurį buvo galima susisiekti su kitu tokio veidrodžio savininku. Goblinai apskritai buvo dosnūs ir padovanojo visiems įvairių brangakmenių ir papuošalų. Valas parnešė mums dailų krepšį papuoštą sidabru kūdikiui ir auksinį kamuolį. Nykštukai nepagailėjo naujų ginklų siuntos. Šarvai ir ginklai atrodė dar gražiau nei pusmilžinių. Valas susižavėjęs pliurpė apie nuostabią auksinę tvirtovę obsiadiano uolienas ir lavos ežerus aplink ją. Taranciell tuo metu užkabino bjaurią temą. Ji padavė man indelį su keistu kremu. Tai buvo juodojo vilko taukai. Jie stabdydavo senėjimą. Mane tai ypatingai suerzino, nors elfai irgi sendavo, bet niekada taip dramatiškai, kaip žmonės. Jų plaukai pražildavo, tik po tūkstantmečių ir jie visada išlaikydavo aiškų protą. Taranciell apsėdo mintis man suteikti elfo ilgaamžiškumą jeigu ne nemirtingumą. Aš žinoma mielai tą priimčiau, bet giltinė priminė, koks laikinas gyvenimas. Nemaniau, kad įvykdęs vieną jos užduotį susigrąžinti meilę galėjau nebemirti. Aš žinoma nieko jai nesakiau ir leidau jai knistis po įvairias knygas ir ieškoti kokio stebuklingo eliksyro. Nuo tada mane apėmė rimta depresija. Supratau, kad kažkada pavirsiu skleroze sergančiu seniu, o mano mergina ir tada atrodys, kaip šiandien. Mūsų vaikas greičiausiai irgi perims teigiamas elfų savybes, nors tai buvo gana neaišku. Bandydamas šiek tiek atsigauti nuo šoko, kurį sukėlė toks akivaizdus faktas sėdėjau miške su Silom ir geriau jo tamsų gnomišką alų. Papasakojau jam visą šį bjaurų senėjimo reikalą. Silom atrodė gana sutrikęs. Jis žinojo, kad kai kurios rasės gyvena trumpiau pvz orkai. Bet vis dėl to skirtingų rasių poros su tuo susitvarko. Orkai aišku beveik nesendavo. Va tame ir buvo problema, jei aš nesenčiau kiti 60 metų būtų nuostabūs. Tai, kad pavirsiu sena iškamša pribaigs Taranciell dvasiškai. Gnomas aišku užkeikė mane koncentruotu laimės užkeikimu sakydamas, jeigu dažnai, tai kartosime, gal ilgiau gyvensiu vien dėl labai didelio sėkmės koeficiento . Tai deja nebuvo sprendimas kurio ieškojau. Nuėjau pas mėlynąjį drakoną snaudžiantį prie jūros. Jis mane išklausė ir palingavo didele kerėpliška galva. Teko išklausyti paskaitą, kad jaunos rasės tuo ir nepatikimos dėl savo baimių numirti. Deja jokių amžiaus prailginimo metodų jis nežinojo. Tamsusis elfų magas pasiūlė įdomų receptą drakono kraujas turėtų dovanoti amžiną jaunystę. Nors man atrodė, kad šitą dalyką mažai kas galėjo patvirtinti, nužudyti drakoną nėra lengva. Trumpam įsivaizdavau žūstantį mėlynąjį. Tai atneštų jaunystę, bet jo įpykę giminaičiai sudegintų salą iki uolienų. Galu gale nuėjau atgal pas drakoną ir paklausiau ar visame tame yra tiesos. Jis atsiminė kažkokią legendą apie žmogų nužudžiusį drakoną tai iš tikrųjų jį sustiprino, bet kraujyje jam teko maudytis ir kraujas turėjo tekėti iš širdies. Velniava, taip atkrito galimybė, kad drakonas paaukotų man šiek tiek kraujo. Galu gale nuėjau pas gydytoją su druidu. Jie man paaiškino, kad nusiurbti kraujo iš drakono širdies nėra lengva, per didelė tikimybė, kad jis mirtų operacijos metu. Mane apėmė neviltis. Driudas pasiūlė nuvykti pas goblinus ir nykštukus jie buvo gana išmintingi ir paliko Žemę paskutiniai, gal jie ir žinojo kokių triukų. Nusivilkau iki Salemo portalo. Nežinau kodėl, bet prisiminiau seną pasaką kelionė pas dievą ar trys klausimai dievui. Pagrindinis veikėjas vis ėjo tolyn, o klausimų vis daugėjo. Atvykęs į tvirtovę paklausiau seniausio nykštuko ir goblino. Jie dalyvavo pasitraukime per Salemo portalą prieš tiek daug metų. Jie man davė kažkokį rožinį eliksyrą. Jis turėjo saugoti nuo įvairių ligų ir stabdyti senėjimą. Nors senieji išminčiai nieko tikro pažadėti negalėjo. Eliksyras buvo žmonių mago. Dar viena problema kitos rasės nesivaikė nemirtingumo, joms užteko to amžiaus kurį turėjo. Grįžęs namo susisukau į pledą ir geriau baccardi . Jaučiau depresiją kuri kaip pikta šmėkla varė mane vis pirmyn į beprotybę. Taranciell tikrino eliksyrą ir galu gale pasiūlė išgerti tą marmalą, jis buvo nenuodingas ir turėjo tą patį poveikį kaip juodojo vilko taukai. Žinoma šiek tiek stipresnį dėl ilgo išlaikymo. Manoji elfė netgi surado visus ingridientus ir galėjo gaminti šitą gėrimą litrais. Juokinga, kiekvieną rytą maukiau tą marmalą ir tepiausi taukais. Aš norėjau rasti kitame pasaulyje drakoną ir jį pribaigti. Po karo rasti žalsvą išmintingą padarą ir išplėšti jo širdį plikomis rankomis. Pats karas nuslinko į antrą planą. Aš aišku gyniau stovyklų sienas. Kartais nuvykdavau į tvirtovę ir su nykštukais eidavau medžioti naujų golemų kurie priminė iš šimtų zombių susiūtą mėsgalį plieniniais kumščiais. Jie buvo gyvieji taranai ir kėlė rimtą grėsmę tvirtovės sienoms. Pikčiausia, kad išprotėjęs genijus kuriantis šituos išsigimėlius, tikrai turėjo pakankamai žinių, kaip sukurti mutageną paverčiantį mane ilgaamžiu nenugalimu kariu. Bet kas jis ar ji, niekas, net nedrįso spėlioti. Didžiausias karo beprasmiškumas buvo tame, kad mes nežinojome, prieš ką kovojame. Iš priešo lavonų tyrimų tapo aišku tai buvo magas naudojantis alcheminius ženklus ir mutagenus, taip subtiliai, kad priskirti juos vienai rasei ar magijos krypčiai buvo neįmanoma. Bandymai susekti jo laboratoriją buvo beveik sėkmingi. Miške slaptame požemyje radome apleistą patalpą kurioje metėsi daug knygų apie golemų kūrimą ir reikalingos įrangos. Mutagenus jis žinoma pasiėmė ir nepaliko jokių pėdsakų jį susekti. Aš žinoma kreipiausi į visus man pažįstamus magus sukurti man ką nors, mutageną, eliksyrą, sintetinį drakono kraują. Jie žinoma daug diskutavo ir bandė, bet nė velnio nepasiekė. Aš tuo metu laksčiau per pasaulius ieškodamas ko nors. Kokio nors šiaudo kuris mane išgelbės. Radau, netgi seną rudąjį drakoną. Pamatęs šitą milžiną spygliuotu šarvu prisėdau pasišnekėti ir atidariau statinaitę romo. Tos legendos apie riterius sėkmingai žudančius drakonus man vis labiau priminė bobutės pasakas. Kokiu būdu žmogus gali nužudyti tokį milžinišką kietaodį padarą? Rudasis drakonas mane tikrai užjautė ir netgi padovanojo knygą apie mutagenų gamybą. Jis mane perspėjo, kad jo poveikis žmogui tikrai sunkiai nuspėjamas ir kad kūnas neišlaikęs pasikeitimų gali mirti. Jis taip pat prisiminė savo pusbrolį juodąjį drakoną, kurį riterių ir lankininkų armija nužudė senais laikais žemėje, tik, kad nė vienas negavo kraujo. Drakonas tam atvejui buvo paruošęs uždelsto veikimo bombą kuri viską sunaikino. Taranciell studijavo drakono duotą knygą ir vis labiau raukėsi. Jos pilvukas vis labiau ryškėjo. Jau trečias mėnuo. Mutagenai galėjo mane pribaigti, kokia ironija beieškant nemirtingumo nudvėsti. Tarp magų perskaičiusių šią knygą kilo rimta diskusija. Elfų magai manė, kad išsiaiškinus mūsų vaiko savybės kurios kombinuoja tiek žmonių, tiek elfų genus, galima sukurti kažką panašaus man. Kiti raukėsi ir rėkė, kad neturime technikos tokiam darbui. Užvedžiau į istoriją įeisiančią diskusiją, bet viskas buvo teoretiška. Tai buvo beprotybės, abejonių ir paieškos metas.