Vienumoje

Vienumoje

Pagaliau! Brigita sugrįžo į savo seniai išsvajotą ramybės kampelį, į savo kūrybos  šventovę. Tik čia ji jaučiasi saugi, nevaržoma. Čia niekas nevarstys jos įtariais žvilgsniais, nesistebeilys  pro užuolaidomis nepridengtų langų plyšius, neskersakiuos į jos smagurę kalytę Musę . Nereikės čia nei naujų rūbų, nei dailių batelių. Niekas netrikdys ramaus nakties miego. O, tikra palaima po didmiesčio šurmulio atsidurti nedideliame nuošaliame kaimelyje, senoje medinėje kaimiškoje troboje, paveldėtoje iš savo senelių.
Vilnius. Nė prisiminti nenorėjo šio miesto. Bet ir be jo išsiversti negalėjo. Taip, ji pripažinta kompozitorė, rašanti klasikinę muziką. Kritikai palankiai vertina jos kūrybą, sako, individuali, savita, gal kiek per sudėtinga eiliniam klausytojui. Gal reikėtų kurti populiaresnę... Nusispjautų į visus, bet juk gyventi reikia. Be Vilniaus nieko nebūtų. Tik ten jos kūriniai įgauna prasmę, tampa kino filmų, spektaklių melodijomis, o kartais juos atlieka kameriniai orkestrai. Tik paskutiniais metais retai taip nutinka. Ir tai vis dėl tų intrigų Kompozitorių sąjungoj. Į ją žiūri nepatikliai, vis pavydi, kad kuria, kad gyvena vien iš kūrybos, kad jai nebūna ilgesnių išsikvėpimo periodų. Taip, idėjų jai netrūksta. Ji nekopijuoja gyvenimo, jo neperpasakoja. Ji kuria. Ir vaikšto visada aukštai iškelta galva, išdidi ir nepriklausoma. Atsiribojusi nuo visų. Ir visai nesvarbu, ką tie pavyduoliai tauškia. Aplink ją pyktis, pavydas, pagieža virte verda. Bet tai tik grūdina jos charakterį. Brigita – kovotoja. Tokia iš prigimties. Tiesa, dėl tų amžinų rietenų kartais tenka ir skaudžiai nukentėti. Ir butą jai skyrė prastą. Vieno kambario vienutę su langu į laiptinę aklųjų internate. Net be virtuvės. Tarsi išsityčiojo. Čia dar tarybiniais laikais. Bet ir dabar tas pats. Žadėjo geresnį, dviejų kambarių butą, bet atidavė kitam. Neva tau ir čia gerai. Juk vieniša, vietos daug nereikia. Bus pagalba, jei nebematysi. Be to, ji esanti turtinga, žemės turi, net dvylika hektarų. Iš senelių paveldėtos.  Ir dar senovinę trobą kaime. Kone kurortas! Tai ko daugiau bereikia? O tuos senelius tarybinė valdžia į Sibirą ištrėmė. Dabar naujoji valdžia iš jos tyčiojasi – paveldėtoja. Turtinga! Nors kartais ta turtuolė nežino, kaip galą su galu sudurti.
Kiek apsiraminusi apsižvalgė po trobą. Niekas nepasikeitė per šią žiemą. Ilgai nekūrentas trobesys tvoskė pelėsiais. Oras sunkus, slogus. Šiaip taip atkabinusi aprūdijusį kabliuką, pravėrė langą. Į vidų padvelkė pavasario gaiva. Po langu sunkias žiedų kekes svarino alyvos. Negenėtos obelys kur ne kur pasidabino rožiniais žiedais. Krūmai, apstoję taką į trobą, rodos, dar tvirčiau susispietė būrin, saugodami įėjimą į šią slaptingą šalį.
Atidžiau apsižiūrėjo viduje. Pageltę, išblukę sienų tapetai, nenusakomos spalvos lubos, medinės, nežinia kada dažytos, vietomis iškirmijusios grindys. Kambario centre stovi senovinis medinis pietų stalas, apsuptas tokių pat senų kėdžių. Graudūs jos senelių pasiturinčio gyvenimo liudininkai. Tikras džiaugsmas antikvarui. Kampe gunkso senovinė medinė lova, prikrauta namų darbo putlių pagalvių ir užtiesta dar senelės audimo užklotu. Tolimiausiame kampe stovi prašmatni brangaus medžio komoda su daugybe rakinamų stalčiukų. Kai buvo vaikas, atvažiavusi į svečius niekaip negalėdavo nurimti, neapčiupinėjusi įmantrių komodos rankenėlių ir nepatikrinusi, gal kurį stalčiuką močiutė pamiršo užrakinti.  Bet komoda nedidelė, čia telpa tik išeiginiai drabužiai, todėl kiti guli tiesiog sukrauti kampe. Rudenį išvažiuodama nesurinko, niekur nesukaišiojo, tad dabar nuo rūbų krūvos tvoskė pelių šlapimu ir pakraščiais mėtėsi medžiagos skiautelės. Taip, pelės per žiemą čia karaliauja.
  Atsisėdo ant kėdės ir įsižiūrėjo į paveikslą ant sienos – akvarele tapytą gamtos vaizdą. Saulėje švytintis subrendusių javų laukas, per kurį vinguriuoja baltas keliukas. Paveikslo kampe – senas gumbuotas ąžuolas, tvirtai išsikėtojęs lauko gale, ir tarsi bylojantis: kol aš čia, viskas gerai. Viskas bus taip, kaip ir turi būti. Amžinoji tvarka negali būti pakeista.
Kalytė Musė uostinėjo trobos pakampiais, kažką radusi, uoliai rausė savo mažomis kojelėmis, po to smagiai čepsėjo. Vos žvilgtelėjusi moteris suprato, kad iš drabužių skiaučių ir skudurų lopinėlių pelės prisidarė lizdų ir juose atsivedė peliukų. Šuneliui toks lengvas grobis patiko. Visai nekreipdamas dėmesio į savo šeimininkę, jis uoliai darbavosi toliau. Br! Šiurpas nupurtė Brigitą. Staiga atsistojo, kelis kartus apėjo kambarį, pravėrė duris į virtuvę, bet nieko daryti nesiėmė. Namuose tvyrojo tyla, ir tik Musės neramus trepsenimas, kasimas ir čepsėjimas rodė šiuose namuose esant gyvybę. Priėjusi pakilnojo suverstus drabužius. Smarvė pasklido po visą kambarį. Nesumojusi, ką daryti, atsisėdo ant lovos. Visu kūnu pajuto vėsą. Per žiemą viskas prisigėrė drėgmės. Namas nekūrenamas, nes Brigita išvyksta į Vilnių vos prasidėjus šildymo sezonui, o sugrįžta tik gerai įšilus orams, kai jau kūrenti trobos nebereikia. Bet kaip čia drėgna! „Kaip aš čia gyvensiu? - mąstė. -  Reumatas visai mane pribaigs. O ir krosnį užkurti kažin ar pavyks? “
Mintis pertraukė beldimas į duris. „Kam čia manęs prireikė? Juk su niekuo artimiau nebendrauju, “- stebėdamasi artinosi prie durų. Nutviekstas ryškios pavasario saulės, prieš ją stovėjo nejaunas vyriškis. Geriau įsižiūrėjusi į veido bruožus, pažino... Tas pats Martynas, kuris jaunystėje nuo jos akių nenuleido. Tie patys veido bruožai, tik kiek išsklidę. Kaktą vagojo giliai įsirėžusios raukšlės, o lūpų kampučiai beviltiškai nukarę žemyn. Akys tarsi aptrauktos miglos, blausios. Prisiminė jo deginantį žvilgsnį, neramias rankas. Iš žmonių buvo girdėjusi, kad buvo vedęs, turėjo vaikų, bet paskutiniais metais trynėsi kažkur užsieniuose.
- Sveika, Brigita. Tai jau sugrįžai?
- Sugrįžau, Martynai. Sugrįžau.
- Sakau, aplankysiu senos pažinties dėlei. Gal dar nepamiršai? Atvažiavau brolio aplankyt. Matai, aš dabar vienas, tai laiko į valias. O kaip tu gyveni?
- Kaip matai. Ką tik grįžau. Neapsitvarkiusi. Į vidų pakviesti negaliu. Kaip tik į tavo paveikslą prieš tau ateinant žiūrėjau.
- Tai dar turi?
- Turiu.
Atidžiau įsižiūrėjo į Martyną. Išblukę nenauji marškiniai, kiek per trumpi duksloki džinsai, bet figūra dar nieko. Tvirti, platūs pečiai, ilgos kojos, tiesi laikysena. Prisiminė, kaip žadėjo neleisiąs jai po purvus braidyti, ant rankų nešiosiąs. Mėšlo kaime jai neteksią mėžti, karvių nereikėsią melžti. Jis viską padarysiąs, kad tik ji tekėtų už jo. Neištekėjo... Viskas nežinia kaip sugriuvo. Ją paviliojo miestas. Prasidėjo mokslai ir viskas kažkaip nejučia nutrūko. Jis vis rečiau aplankydavo ją, sugrįžusią iš miesto. Kitiems guodėsi, kad  ji dabar studentė, universitete studijuoja, o jis  - šėrikas fermoje, turintis miklia rankas. Viską padaryti mokėjo. Bet kam mieste toks?
- O tu vis dar tokia pat graži, - po ilgokos pauzės vėl prašneko Martynas ir žengtelėjo žingsnį arčiau. Į nosį tvoskė vakarykščio alkoholio, prakaito ir šlapimo tvaikas.
- Martynai, ar gavai pinigų? - pasigirdo grubus vyriškas balsas. – Aš nebegaliu ilgiau tverti. Kirminas skilvį graužia.
          Įsižiūrėjusi atidžiau, Brigita tarp tankiai suaugusių medžių pastebėjo gunktelėjusį vyriškį. Šis nekantriai mindžikavo ir vis dairėsi į gatvę.
- Palauk, ar dega?
- Ko tu su ta ubage prasidedi? Iš kur ji turės pinigų. Kom – po – zi – to – rė! - pašaipiai nutęsė. Brigitos veidas persikreipė iš įtūžio ir ji vikriu laukinės katės šuoliu  atsidūrė už durų. Durys pokštelėjo prieš pat Martyno nosį.
      Niekada niekada daugiau ir niekam ji neatvers šitų durų.