sferų susiliejimas 11-12

11 dalis

Prieš puolant kitą menchyrą reikėjo sutvirtinti jau laimėtą poziciją. Žmonės kirto medžius ir karpė vielą, elfai dėliojo kristalus ir braižė magiškus ženklus. Taip po truputi susikūrė stovykla. Mes žinoma galėjome pulti gelbėti kovojančių kitame pasaulyje ar veržtis prie kito menchyro. Bet tai atrodė per rizikinga. Paversti salą tvirtove tai tapo pagrindiniu tikslu. Sargybos skirstymas, pastatų statymas, išgyvenusių paieškos. Taranciell tikėjo, kad sukurti naują visuomenę daug svarbiau negu veržtis į mūšius ir pražudyti išgyvenusius. Kartais atrodė, kad iki tos utopinės visuomenės, tikrai nedaug. Jau turėjome elfų ir žmonių porų. „Smuklėje Po elfų kardu“ gurkšnojo žmonės ir elfai. Bet aišku kildavo ir konfliktų kuriuos teko spręsti bendru balsavimu. Laikas nestovėjo vietoje Lankininkė buvo jau aštuntame mėnesyje ir elfų druidas tikino, kad tai mergaitė. Gydytojas daugiausiai laiko praleisdavo su minėtu druidu bandydamas suprasti kitokią mediciną ir kitokio pasaulio filosofiją.

Aišku mus užpuldinėdavo. Vorai kurie jau menkai priminė tuos kurie užpuldinėdavo mus vienkiemyje . Šitie buvo juodi apaugę daug stipresniu šarvu, jie išleisdavo siūlą ir bandydavo ropštis siena, kol jų nesusmaigstydavome strėlėmis ir ietimis. Žiurkiažmogiai taip pat šarvuoti ir daug didesni nei anksčiau vis kasdavo tunelius į mūsų taikią oazę. Speciali sargybinių grupė ieškodavo jų urvų ir išdegindavo viską liepsnosvaidžiais. Įdarbinome kelis žmones tuos urvus ar tunelius radus užpilti betonu. Tiesa teko įvesti pinigus, kadangi elfų monetos, nors ir gražios, bet atrodė nepatogios gaminti, be metalo išteklių saloje įvedėme talonus. Juos spausdinome paprastu spausdintuvu rastu saloje. Ant jų buvo nupiešti įvairūs abiejų pasaulių motyvai. Taip gana greitai atsidarė parduotuvės, kavinės, smuklės ir netgi lošimo namai. Didžiavausi tuo, ką bendromis jėgomis sukūrėme. Iš pradžių Taranciell nemėgo tamsiųjų elfų, nes jos pasaulyje, jie buvo žinomi, kaip žudikų gildija, bet kokioms užduotims. Bet jie lengvai prisitaikė prie naujų sąlygų ir pareigingai gynė sienas, kaip visi kiti. Žmonės ir elfai mokėsi vieni iš kitų. Žmonės pratinosi, prie lengvos magijos, o elfai bandė suprasti technikos pagrindus. Gerai, kad turėjome įvairių profesijų atstovų. Dauguma elfų visai nebuvo kareiviai, tik aplinkybės privertė traukti ginklus. Išskyrus tamsiuosius, kurie nuo vaikystės mokėsi karo meno ir vėliau dirbdavo samdiniais, žudikais ir vagimis. Na gal išskyrus jų magus, bet ir tie daugiausia naudojo kovinę magiją. Aš jau planavau ką reiks skirti mokytojais kai turėsime pakankamai vaikų. Visi lengvai primiršdavo pavojus už tvirtų sienų ir magiškų barjerų. Bet jie primindavo apie save. Stovyklą buvo užpuolę tie žalsvi padarai kurie sužeidė Valą. Vienas iš tamsiųjų elfų magų pavertė juos pelenais vienu savo lazdos mostu. Jis man paaiškino, kad tai golemai, kuriuos beveik iš, bet kokių medžiagų gali sukurti stiprus magas. Kartais mano gražioji elfė, dar primindavo, kad vis, tiek teks atskirti pasaulius Bet man atrodė nebūtina mūsų stovykla buvo puikus pavyzdys, kaip gerai abu pasauliai galėjo sugyventi. Išnaikinus priešą mes galėjome plėstis ir vėl apgyvendinti ištuštėjusius miestus. Kartais pro portalą išgriūdavo sužeisti kariai. Daugiausia elfai, bet taip keli gnomai ir būrelis pusmilžinių. Gnomai turėjo labai naudingą savybę. Jie galėdavo užkeikti, bet ką sėkme arba nesėkme. Taip pat iš, tik jiems žinomų vietų pasiimti auksą. Kiekviename pavojingame darbe ar sargybos žvalgyboje kariai ar darbininkai turėjo labai padidintą sėkmes koeficientą. Taip sumažinome riziką ir atsirado auksų dirbinių prie talonų nauja valiuta tapo stovyklų monetos su gnomų atvaizdais ant jų. Žinome treniravomės artėjančiam mūšiu. Aš kantriai fechtavau su elfų kariais skaudžiai prisimindamas praeitą nesėkmę prieš magą su lazda. Tamsieji elfai mane išmokė naudoti jų ašmenys ant kastetų. Su pusmilžiniais mosavau kirvukais. Taranciell rodė man įvairius smūgius lazda ir kaip jų išvengti. Turint, tiek darbų greitai atėjo lauktoji diena. Lankininkė pagimdė. Druidas ir gydytojas bendromis jėgomis padėjo gimdyvei abiejų pasaulių medicina. Druidas buvo teisus tai buvo mergaitė. Motina nusprendė pavadinti ja Eva . Tai, tiko pagalvojus, kad ji bus viena iš naujos kartos apgyvendinančios pasaulius iš naujo. Nuo to laiko, kontaktas su Tomu galutinai nutrūko. Jis teturėjo laiko rūpintis mažyle. Valas irgi atitolo jis gyveno su mergina žalsvais plaukais į kurią žiūrėjau prieš prasidedant mūšiu. Jos vardas buvo Abigailė . Žinojau, kad taip bus ir dar prieš pasaulio pabaigą. Bet ši prognozė neišsipildė daugiau nei penkerius metus. Mūsų gėrimo maratonas, tikrai buvo legendinis ir man jo tikrai trūko. Su Taranciell pasistatėme visai žavų namuką netoli nuo jūros. Jaučiausi laimingas, bet žinojau, kad šita laimė laikina. Kažkada vis tieks reiks pulti kitą menchyrą. Vis rasdavome priežastį to nedaryti. Siusdavome vis naujas paieškų grupes į abu pasaulius. Tai vis rasdavome ką sutvirtinti gynyboje. Aš kartais pabusdavau nuo košmarų, kur vėl girdėdavau giltinę arba krisdavau mūšyje nuo mago rankos. Bet vieną dieną po dar vieno golemų ir žiurkiažmogių užpuolimo nebegalėjome apgaudinėti savęs.
Surinkome dalį stovyklos gyventojų, kurie labiausiai, tiko kovoti. Kitus palikome už sienų ginti tai kas svarbiausia ateitį jei mes susimautume. Tamsieji ir Nakties elfai žingsniavo greta. Gnomai sėlino užnugaryje ginkluoti mažais, kardais ir savo prakeikimais. Kitas menchyras buvo Anglijoje taip kelionė vedė į garsųjį Stonehenge kompleksą. Jeigu perimsime jį, kiti portalai taps smulkmenomis ir jų užėmimas antraeiliu dalyku. Stonehenge buvo vienas didžiausių portalų elfų pasitraukimo laikais. Kitoje pusėje buvo pastatytas pirmasis miestas ir pradėta kolonizacija. Deja ar miestas dar buvo apsuptyje nebuvo žinoma. Ten Taranciell paskutinį kartą savo mokytoją, kuris dalyvavo pasitraukime per Stonehenge portalą prieš tūkstantmečius. Ji manė, kad senasis magas tikrai rado būdą, kaip apginti miestą, bet negalėjo atkeliauti, pas juos, nes jo kitoje pusėje lauke priešo armija. Mes žingsniavome per purvą ir įkyrų lietų tikėdamiesi geriausio. Golemai vis bandydavo pastoti mums kelią, bet juos nušluodavo liepsnosvaidžiai ir elfų burtai. Žiurkiažmogiai painiojosi kiekviename žingsnyje ir kapojausi sau taką per tuos cypiančius suskius. Žmonės turėjo sudeginti kažką, kad priminė zombį sudurstytą iš įvairių lavonų. Milžiniški driežai išnirdavo, lyg iš niekur ir puldavo mus. Mūsų armija atsilaikė burtai ir plienas vertė mus nenugalimais. Gnomų prakeikimai darydavo priešus nevikrius jų atakos tapdavo ypatingai nesėkmingos . Galu gale mes išžudėme viską kas pastojo kelią ir sustojome vietoje kur turėjo prasidėti tikrasis mūšis. Laukas prieš įstabų statinį tamsėjo nuo juodų šarvų ir apsiaustų į mus žvelgė šimtai gyvatiškų akių. Priešo kariai ir magai laukė mūsų . Šį kartą nepadės joks netikėtumas. Dvi armijos susirinko sunaikinti viena kitą. Taranciell keikdamasi pergrupavo karius ir prašneko.
-Draugai šį kartą neužteks prisėlinti prie vieno mago. Pulsime atvirai ir bjauriai. Visi kas naudoja magiją pridengia nenaudojančius ir atvirkščiai. Išžudykite, sukapokite išdeginkite viską, kas dėvi juodą apsiaustą. Prisikasę prie raudono kristalo menchyre tučtuojau jį ištraukite, sunaikinkite ir pakeiskit mūsiškiu mėlynu. Viltis maža, bet gal kas nors atlėks padėti iš kitos pusės. Mes esame stipriausi iš abiejų pasaulių išgyvenę visko pabaigos siaubą. Mes išgyvensime ir šitą mūšį. Eime draugai viltis ir teisingumas eina su mums.
Mes išėjome į viską lemiantį mūšį, tikėdami geresne ateitimi. Mes tikėjome pergale.  
12 dalis

Kova mūšyje visai ne tokia kaip vienas prieš vieną. Kova vienas prieš vieną panaši į beisbolą turi sėkmingai atmušti vieną kartą ir galbūt to pakaks. Kova mūšyje labiau panaši į slydimą sraunia upe plaustu atmušinėjant iš visų pusių lekiančias granatas. Mano kareivių srovė mane nešė šį kartą nepridengtas jokiu kupolu slydau su ja. Vos užteko vietos judėti pasitaikius progai smeigti ir kirsti į šoną viliantis, kad taviškiai gerai tave dengia. Priešas norėjo mus sugrusti į vieną vietą ir ten smeigti atgal iečių jūra į mirtį. Taranciell tai matė ir skleidė liepsnos-vainininkus plačia vėduokle, jie degino priešo gynybinį ežį, nors tai nelabai padėjo. Jie nejautė skausmo ir nesitraukė ne žingsnio. Čia mums pagelbėjo vilkai. Jie šokdavo ant jų griaudavo ant žemės perkąsdavo gerkles ir ginklus nudraskydavo šarvus ir mėsą. Lankininkai pasilikę rezerve siusdavo taiklius mirtinus spiečius kurie ardydavo priešo linijas. Strėlės buvo išmirkytos paralyžiuojančiose nuoduose. Jie krisdavo ir vilkai juos pribaigdavo, jeigu jiems pasisekdavo išgyventi pirmą šūvį. Pusmilžiniai praleisti į priekį verždavosi, kaip taranai mosuodami sunkiais kirviais praretindavo karių gretose tarpus kuriuos kuriuos išnaudodavo gnomai smeigdami į kojas to nelaukiantiems priešo kariams. Tamsieji elfai buvo savo elemente atrodė jų pilna visur. Jie kažkaip atsidurdavo pačioje priešo tirštumoje palikdavo ten granatą ir grįždavo, net neįdrėksti. Jų ašmenys skynėsi sau kelią nepalikdami nieko gyvo. Priešas atsitraukė žmonės iššoko į priekį ir laistė atsitraukiančius liepsnosvaidžiais. Mušis atrodė beveik laimėtas. Mes dar nepažinojome visų priešo padarų. Jie puolė mus iš oro. Kažkas kas priminė stambius šikšnosparnius su ragais. Tai mus nustebino sunkai mosavome ginklais į viršų. Magai pliekė kamuoliniais žaibais į visas puses. Tų suskių įkąsti kariai iškart nualpdavo. Aš sukausi ratu ir kirtau jiems į plačius plėvėtus sparnus. Vienas įkandimas buvo per daug rizikingas. Priešas persigrupavo ir paleido į priekį uolinį golemą. Trisdešimties metru monolitas trypė mūsų armiją. Liepsnosvaidžiai buvo beverčiai. Vienas magas laiku paleido užšaldymo burtą ir milžinas pavirto ledo luitu. Mes veržėmės į priekį negalėjome jiems leisti prikelti daugiau golemų. Kariai iširo iš bendros gretos ir pasklido žiedu supti gyvatiškus išsigimėlius, kurie ir buvo kalti dėl visko. Kapojome kerštingai ir pilni įsiūčio Nejautėme žaizdų ir nuovargio tiesiog prispausdavo juos bendromis jėgomis prie žemės ir prismeigdavo ten ilgosiomis ietimis. Žmonės puikiai naudojo smulkią magiją telekinezės ženklus ir veidrodinius užkeikimus apsukančius priešų atakas atgal. Elfai taikliai šaudė iš automatų ir pistoletų. Bendra jėga mes juos stūmėme vis gilyn į komplekso vidurį prie ilgaamžių akmenų vis arčiau kristalo. Jie nepasidavė stūmė mus atgal jau persmeigti kardų ir suvarpyti kulkų. Kvietė stambius driežus ir samanų golemus. Svaidėsi žaibais ir rūgštimi. Bet niekas nepadėjo, mes ilgai kalėme ir tobulinome šarvus. Jie buvo atsparūs viskam, nors žinoma nemirtingu nedarė. Priešo balista paslėpta už kalvelės sukėlė didžiausią sumaištį milžiniškos balistinės strėlės perskrodė kiaurai magus ir lankininkus. Taranciell laiku pastebėjo klastą ir perpjovė snaiperiui gerklę. Tada ji atsuko balistą prieš jos savininkus. Strėlės skrodė kareivius ir vertė juos ieškoti priedangos už šventųjų akmenų. Ten jų jau laukė tamsieji elfai pabaigdami viską vienu dūriu. Magai laikėsi ilgiausiai jų iškviesta gigantiška trigalvė gyvatė išvaikė mūsų karius, kulkos ir strėlės nuo jos atšokdavo. Valas ir Colber kapojo gyvatės uodegą, kol kiti pusmilžiniai atkreipė jos galvų dėmesį mėtydami į ją harpūnus. Bendromis jėgomis sukapojome šitą baidyklę į gabalėlius. Magai apsigaubė bendru kupolu, bet prieš mūsiškių burtininkų iš visų pusių siunčiamus kerus negalėjo atsilaikyti. Iš jų liko, tik pelenų sauja. Nespėjus ištraukti, kristalo iš po žemių ėmė kilti zombiai ir žiurkiažmogiai. Liepsnos ir plienas valė šituos nelaimingus padarus iš mūsų kelio. Galu gale mano gražioji elfė išlupo raudoną kristalą ir pakeitė jį melsvuoju. Per portalą plūdo įvairių rasių atstovai ir pribaigė priešo likučius. Apsiginklavę jie buvo virtuviniais peiliais, žarstekliais. Vienas pusmilžinis mosavo kažkuo, kas įtartinai priminė parko suoliuką. Miestiečiai ramaus ir seno miesto atlėkė į pagalbą tiems, kuriems jos tikrai reikėjo. Iš kažkur lįsdavo vis nauji žiurkiažmogiai ir zombiai atrodė jiems nebus galo. Bet viskas kažkada baigiasi. Taip pasibaigė ir šis mūšis. Taranciell įsakė surinkti kareivių ir magų lavonų tyrimams. Tie tyrimai sukėlė mums dar daugiau klausimų nei atsakė. Pirma reikėjo kurti antrą stovyklą. Viela, apkasai, barjerai jau rutina tapę darbai. Po to klausėmės miestiečių istorijos. Juos apsaugojo puikūs miesto sargybiniai, tik laikui bėgant žuvo visi iki vieno ir gintis teko patiems. Prastai apsiginklavusi miestiečių bendrija gerai laikėsi su senuoju Taranciell mokytoju priešaky. Jis vėliau išskrido su drakonu, kuris norėjo aptarti tolimesnius karo planus. Nuo to laiko apie magą ir drakoną neteko girdėti jokių žinių. Džiugi naujiena buvo ta, kad nykštukai išskerdė įsibrovėlius klaidžiose požemiuose ir patraukė toliau padėti pusbroliams goblinams kautis dėl jų tvirtovės. Deja orkus galutinai sutriuškino ir išsklaidė. Milžinai ir pusmilžiniai kantriai pasiliko kalnuose ir priešas nustojo juos pulti suvokęs, kad beviltiška juos iš ten išrūkyti. Aišku, kad mums teks susijungti su goblinų ir nykštukų aljansu. Patraukti orkų keliais ir suduoti išsigimėliams dar vieną skaudų smūgį. Dabar apie tyrimus. Priešai sandara priminė zombius skirtingos dalys iš skirtingų rasių sumaltos į vieną. Jų smegenyse druidas rado liauką gaminančią amfetaminą . Jų smegenys priminė šunų matyt tai juos vertė klusniais. Visi sutarė, kad kažkas turėjo sukurti šituos padarus. Bet kas? Niekas neturėjo iš šio karo naudos. Visi nukentėjo ir patyrė nuostolių. Taip atsirado dvi skirtingos nuomonės apie priešą tarp mūsų ir klaikią jėgą iš svetimų sferų kuriančią šituos košmarus. Sekantis portalas karo plane Salemas Jungtinės Valstijos mažas menchyras vedė tiesiai į goblinų miestą kur mes paremsime kalvių ir juvelyrų rases. Bet iki tol grįžome namo į pirmą stovyklą. Dauguma miestiečių pasiliko Stonehenge, tamsieji elfai taip pat. O aš po velniškai ilgos dienos nugriuvau į savo lovą. Taranciell labai ilgai užtruko vonioje todėl surikau.
-Brangioji viskas gerai?
Išgirdau neaiškius keiksmus.
-Ne velnio negerai. Visa diena bloga, kas keisčiausia, nors bloga, tuo pat metu noriu valgyti, kaip manieji vilkai. Būčiau žmogiškos kilmės tai nėščia, bet mūsų padermė turi mažesnius šansus pastoti. Nė velnio nesuprantu eisiu pas druidą ir tavo gydytoją jie vis tiek morge prie butelio savaitę sėdi. Atseit tyrinėja priešą. Vis dėl to rado įdomių magiškų simbolių ant jų...

Ji nuėjo pas gerais draugais tapusius gydytojus. Taip ji buvo nėščia, manęs tai negąsdino. Tiksliau džiugino. Tikėjau jei Tomas sugeba rūpintis mažyle sugebėsiu ir aš. Ruošimasis tapo viskuo pagrindu, nesvarbu, kam ruošiesi karui ar vaikams. Atėjo metas pastatyti vaikams darželį turėjome daugiau vaikučius ganančių maišytų porų. Viskas po truputi judėjo į gerą pusę. Aš tikėjau, kad galime užbaigti karą ir turėti geresnę visuomenę nei, prieš tai. Viltis tapo antruoju pagrindu. Tada, dar nežinojome priešo vardo, bet buvo pasirengę jį sutrinti. Su laiku atsirado niuansų, dėl, kurių viskas tapo per daug sudėtinga.