Pasiaukojimas

O rudeny išskrenda paukščiai...


Nuobodu.

Banalu, nusibodo...

Parašysiu kitaip,

Nes atrodo

Pats ruduo jau gerokau ataušo...


Lyg meilužiui vaitodamos jam atsiveria spintos,

Į pasaulį paleisdamos striukes ir paltus.

Mikelandželas, jeigu dabar prisikeltų,

Atsidusęs nukiūtintų tiesiog darbo biržon,

Kol ištirptų šiltai įvyniotoj minioj,

Nulinčiavusioj linijas, kūnus ir aistrą.

Basos pėdos, įspraustos pusei metų į trinkas,

Tamsoj ištrepsi lauk nepramerktas budas

Ten, kvadratuos asfalto jos spaudys garsus,

Veltui laukdamos atsako dingusių paukščių.

Atsilieps susigrūdusios žiemai pabaisos,

Prijaukinta pramerks dideles degančias akis,

Išveš pareigai, kad vėl tamsoje grąžintų

Į trumpus, per balanos ilgį sudilusius vakarus.