Plunksnų karalystė prie baldų fabriko

Važiuodamas keičiu radijo stotis. Turiu tą mandrą magą, tačiau jis man nėra prie širdies. Tiesiog  noriu susirasti tinkamą garso bangą. (Bangą), akimirkai man tai asocijavosi su jūros banga kuri artėja prieš mane, o aš stoviu ir laukiu susidūrimo. Ir šiltas vanduo skrodžia mano išskėstus pirštus, kaklą, kojas. Krūtinė prisipildo vandens. Savo mašinoje jaučiuosi kaip saugioje salelėje, šiltame kokone kuris mane saugo nuo rudeniškos nakties. Taigi, man betrūksta tik tos garso bangos kuri galutinai užpildytų plyšius mano atmosferos burbule. Nesakau, kad naktis man nepatinka, man patinka šita naktis, net labai, tačiau kai žiūriu į ją pro savo mašinos stiklą.
      Tai pat patinka dalintis savo atmosferos burbulu su ja, tačiau ar Ji jį išvis jaučia – nežinau. Beje Ji yra nuostabi, Jos vidus kaip – dailus, blizgantis, kaštonas, tačiau ir kevalas nespygliuotas. Žodžiu per viduriuką. Patyliukais stebiu ją. Staiga nudribau nuo laiptų kurie veda į mano debesį ir supratau, kad turiu tik Ją ir tą prabangų magą. Susirūpinau. Širdį stipriai suspaudė daili, gležna ranka, o odą prisėjo nerimo sėklų – iš vidaus.
    Sustojame prie jos daugiabučio kur daug butų. Man nepatinka jos rajonas. Pro jos langus matosi tik šone esantis baldų fabrikas, senas, pilkas ir niūrus. Kuris nuteikia pesimistiškiems pamąstymams kai išlendi pro langą parūkyti. Prisidegęs cigaretę aukoju degtuką drėgnai žolei kuri nakty kaip chameleonas pakeičia spalvą, viskas pakeičia spalvą kas ją turi. Gryžtu į plunksnų karalystę kur guli ji. Žiūriu kaip mėnulis apšviečia jos kūną baltame chaotiškame plunksnų pasaulyje ir pavydžiu jam. Laikiau ją glėbyje kol jis dingo. Rytas. Aukoju degtuką žolei. Jau žaliai – padlaižė.