Iš laiško apokalipsės apimtai žmonijai

Jūs manote esantys pasaulio nužemintieji ir pasmerktieji Dievo?!
Bet kokiu atveju jūs klystate. Kodėl nebenorit kaltint manęs, ar jau manim tikit?!
Jūs visi žiūrit į mane tomis stiklinėmis akimis, kurios nieko apie jus nesako ir yra būdingos tik porcelianinėms lėlėms, jūs visi panašūs į mano amžiną atilsį tevų dovanotas porcelianines lėles, kurias aš sudaužiau apimtas laimės..
O kam išsidažėt baltai veidus, jūs mane norit suerzint, tai jūsų strategija? Kam išsipaišėt melsvai lūpas, tam miške už kalvos rudenį mėlynių juk nebūna, tai mane jūs smerkėt už jų išnaikinimą. O kam tos kraujo imitacijos, jūs tyčiojatės iš manęs..!
Juk tai aš roviausi plaukus, klykiau visa gerkle, tai aš stoviu priešaky jūsų visų, tai aš turėčiau jūsų bijoti. Jūs norite išrauti visas gėles iš mano daržo, kuris jau kelias dienas pasikasęs po smėlio lavina, o gal jums reikia mano aukso, kurio vakar neradau, kaip ir savo šuns... Kur jūs padėjote visus gyvulius, kodėl nebedirbate, ar norite, kad aš išprotėčiau ir imčiau jums dar labiau kenkti.
Kodėl virš miesto pakabinote nešviečiančias lempas, prabilkit gi pagaliau! Jūs manote, kad mane įbauginsite savo nejudėjimu ir kartais sutreškančiais kaulais tame ugninio rūko ir liepsnojančių laužų fone? Kam perdažėt viso miestelio žolę, kam atjungėt mano laidinį telefoną, ar manot, kad atskyrę mane nuo visko ką nors pasieksite? Jūs klystate, aš dabar jus valdau, kol aš nepajudėsiu iš šios vietos aš jus valdysiu, žinau, ką jus rezgate, vos man pajudėjus pulsite kaip šunys ir užgraušite mane, bet aš nekvailas, aš nejudėsiu, jūs išalksite ir išsieisite namo, o po kurio laiko jūs atsidursit mano suprojektuotame pragare...ar jūs girdit mane?!
Aš jūsų vienintelis valdovas, dabar turėsite pripažinti mane, nes aš stoviu ant jūsų bankų sąskaitų ir tuoj maudysiuos jūsų ašarom užtvindyto aukso upėje. Jums nereikia aukso? Kodėl norite, kad aš jums nieko nebeatiduočiau? Ir dar klausimas: kodėl nuo jūsų lūpų nesklinda garas, juk lauke -20...