sferų susiliejimas 10 dalis

10 dalis

Saulė nusileido skubiai vilkomės šarvus ir išlėkėme į lauką. Kariai jau buvo pasiruošę. Tomas vedė jų eiles. Taranciell aktyvavo apsauginį kupolą mums abiems. Iš pradžių viskas vyko ramiai išgirsdavome šūksnius liepsnos apšviesdavo sutemas. Kapojimo garsai kardui atsitrenkus į voro šarvą. Bet vorų vis daugėjo. Kariai turėjo pasitraukti į gynybinę poziciją. Mes judėjome lyg tankas nesudaužomame kupole. Vorai trenkdavosi į mus ir nugriūdavo nutrauktomis kojomis. Žavioji elfė stūmė mus per šią mėsmalę. Kariai nepanikavo ir centimetras po centimetro stūmė vorus atgal apeidami jų lavonus. Ji sustojo ir išjungė tobulą apsaugą.
Tada dingo sumirguliavus spalvoms. Ji turėjo sėlinti prie mago. Aš turėjau atkreipti dėmesį ką ir dariau liepsnos srove liedamas vorų ordas. Valas rėkdamas kapojo kojas dvirankiu kardu. Kardas vis sužaibuodavo ir nutrenkdavo jau sužeistą vorą. Vorai paniškai traukėsi jie nemėgo ugnies kurios tikrai pakako surinkus du šimtus liepsnosvaidžių. Aš pasinaudojau proga ir prasmukau pro jų eiles. Bėgau vietomis, kur augo aukštesnė žolė. Greitai pamačiau menhyrus . Ten stovėjo magas. Negalėjau spręsti apie išvaizdą jį nuo galvos iki kojų dengė juodas audinys. Bet jo akys man nepatiko gyvatiški rėžiai tviskantys gelsva šviesa. Aš puoliau pirma paleidau į darbą liepsnosvaidį. Jo srovę blokavo ledo kristalas kuris užšaldė puikų ginklą. Išsitraukiau du kirvukus turėjau laiko pasipraktikuoti, bet labai tvirtai su jais nesijaučiau. Kirtau, bet, jis vėlgi blokavo, tik šį kartą medine lazda švinu aptrauktais galais. Pirmas smūgis į pilvą minėtu galu buvo klaikus. Kirtau ir vėl kirtau, neturėjau teisės pasiduoti. Jis suko savo lazdą ir vis man užvoždavo. Atšokau ir numečiau granatą. Ji sustingo ore. Jis vis smūgiavo ta prakeikta lazda. Suklupau jutau lūžusius šonkaulius. Liepsna apšvietė beviltišką situaciją. Valas panaudojo savo ginklą laiku. Magas degė, bet neišleido nė garso. Kamuolinis žaibas trenkėsi į Valą. Burtas nusviedė jį kelis metrus atgal, bet jis ir vėl stojosi šarvai tikrai pasiteisino. Šarvai prie bato turėjo vietą peiliui . Ištraukiau jį ir susmeigiau tam lazdos virtuozui į pilvą. Jis nenorėjo mirti Valas kapojo jį kardu ir taip pat paragavo lazdos. Elfė atsirado lyg iš niekur ir susmeigė savo lenktus durklus jam į nugarą. Jis dar trūkčiojo, bet galu gale mirė. Durklai buvo užkeikti specialiai magams. Valas padėjo man atsistoti šonkauliai maudė, galvoje daužėsi plaktukai.
Taranciell sutrypė raudoną kristalą įsmeigtą į menchyrą . Ji pakeitė savais trimis skirtingais kristalais. Blyksniai realybė trumpam išsikreipė. Prieš mus jau stovėjo nakties elfų būrys. Mano spėjimu koks šimtas elfų sidabriniais šarvais. Grįžome į stovyklą mūšis su vorais taip pat pasibaigė. Žuvusių neišvengta, bet visi šventė pergalę. Elfai įsikūrė stovyklos rytuose kiek toliau nuo kitų. Jie naudojo kalbos kristalus ir šnekėjosi elfiškai su Taranciell . Iš jos išraiškos naujienos buvo blogos. Ji vėliau perpasakojo elfų armijos bėdas. Į kelionę link portalo patraukė daugiau nei trys šimtai karių. Dar neatvykus juos užpuolė žiukiažmogiai. Jie atrodė kitaip buvo šarvuoti. Priešas pakeitė juos ir pajungė savo tikslams. Kiti gyvūnai virto pasiutusiais siaubūnais. Atvykus teko prakirsti kelią per vorų legionus. Čia atvyko, tik šimtas išgyvenusiųjų. Ji verkė pirmą sykį teko tai matyti. Jos ašaros priminė gyvsidabrį. Dar niekada neteko matyti kažko tokio liūdno ir gražaus. Bet tai dar ne viskas. Kitos rasės nebepajėgė priešintis. Nykštukai užsidarė požemiuose. Gnomai dingo, tik jiems žinomu keliu vaivorykšte. Goblinai kovojo savo tvirtovėje ir tik ją apsupusi lava gelbėjo nuo sutriuškinimo. Tamsieji elfai paliko savo gyvenamas vietas ir nužudė keletą priešo magų. Niekas nuo tų pergalių jų nebematė. Pusmilžiniai bėgo į kalnus palikę barikadas kurias išlaikė ilgiausiai. Jungtinė orkų armija sustojo kažkokiu miestu ir kovėsi prieš ten susibūrusius magus ir karius. Priešų vorai atliko kruviną darbą už juos. Jie kovojo sveiki ir stiprūs. O pasaulio gyventojai, vis silpo ir palikinėdavo frontą. Aš norėjau jiems padėti, tik menka mūsų grupelė negalėjo kovoti, per du pasaulius ir suspėti visur. Liko dar du portalai kuriuos reikėjo atkirsti nuo priešo. Netgi dabar nežinojome, kas mūsų priešas. Mago lavonas buvo apdegęs ir supjaustytas. Teliko veikti pagal planą be nukrypimų ir gailesčio kitiems. Karas nepagailės ne vieno. Telieka laimėti.... Man mąstant pro portalą įvirto dar viena banga elfų. Tik šie buvo kitokie. Juodi šarvai pelenų pilkumo oda, keisti ašmenys, tvirtinami prie kastetų. Šaunieji tamsieji elfai po pergalės dingę be žinios. Po šiokios sumaišties ir kristalų pagalbos jų vadas papasakojo savo istoriją. Karas vis labiau smaugė pasaulį nebebuvo kur bėgti. Didžiausi mūšiai vyko kalnuose, kur pusmilžiniai didvyriškai gynė savo protėvių aplinką. Nykštukų požemiai apsupti, tik laiko klausimas, kada nykštukai pasiduos. Miškai degė, miško elfų likimas buvo nuspręstas. Apie kitus niekas nieko nežinojo. Žinojau atkirtę menchyrus turėsime vykti gelbėti nykštukų. Jie pagal tamsiųjų elfų vadą patyrė mažiausiai nuostolių. Jie dar galėjo tapti tūzu pakreipsiančiu karą į kitą pusę. Pamažu visi nurimo. Stovykla išsiplėtė. Elfai ir žmonės šnekėjosi. Ledas pajudėjo, netgi po karo, teks bendrauti ir paremti vienas kitą. Aš nuėjau miegoti galva tiesiog ūžė nuo įvykių ir viską maudė. Ji atsigulė šalia. Liečiau jos odą. To švelnumo man niekada nebus gana. Ji šiek tiek drebėjo, bet užmigo mano glėbyje. Tokiomis akimirkomis man nieko netrūko ir niekas negąsdino.