Trumpiausiaskelias Namo-14

Parasparnių poilotai sėkmingai perėmė sprunkančių grobikų kontrolę, vienas pilotas nukreipė vaizdo kamerą į skriejantį greitaeigį grobikų katėrį, o antras fiksuoja Nemuną ir krantus, daugiau kontroliuodamas kairyjį krantą nuo Prūsų žemės. Šturmanas Geležėlė žvelgia į ekranus, prieš akis, ant pulto pasidėjęs Lietuvos žemėlapį ir fiksuoja koordinates su įpatingom žymėm pastebėtas pakrantėse. Atliekamas labai svarbus darbas ne tik persėkioti  Kleopatros grobikus, bet ir kontrobandininkų kelius. Štai pilotas iš viršaus labai gerai mato kaip Nemune, tai vienur, tai kitur po vandeniu rangosi panašūs į anakondas „ichtiandrai“ su kroviniais iš kairiojo kranto į dešinyjį, į krumynus. Kamera užfiksuoja pakrantėje visus urvelius, prieplaukas, pramintus takus. Šturmanui Geležėlei ir komisarui Pasagėlei, reikia žemielapyje pažymėti tik kryželius.
              Komandosų- storasprandžių grobikų komanda varo greitaeigį katerį Nemunu. Barzduočius nusimetė komandoso kostiumą, po jais šviesus  balintos kakavos spalvos elegantiškas kostiumas, bet aiškiai matosi, kad tai yra proginis kostiumas, gražiai atrodyti prieš Karalienę. Jam užėjo noras užkalbinti savo belaisvę Kleopatrą. Ši iškišusi glavą pro maišo skylę šiek tėk dreba, kaip koks pagautas triušiukas.
        -Susipažinkim, Jūsų Ekselencija.
        - Nieko nesakysiu, chame. Ištlaisvink, gal tada kaip nors, gal ir kalbėsiu.
        -Atlaisvinkit Kleopatrą, niekur dabar ji nedings, kojas perriškit kol kas, dėl viso pikto, nežinia ką sugalvos., - davė įsakymą barzduočius.
Šie atlaisvino Karalienę iš maišo, perrišo kojas ir stębi, kad nesimuistytų ir būtų rami.
          -Na, pakalbėkim. Aš esu Lietuvos Ubagų karalius, gali vadinti Vytia, o tave aš pažįstu, esi Karalienė Kleopatra. Žinoki, -Karalius mirė-tegyvoja Karalius. Dabar yra pats laikas apsispręsti, ar nori karaliauti Lietuvoje, ar nenori? Matau, nori, aš taip pat noriu, todėl sukertam rankom, ir siekim šio tikslo kartu.
    Kleopatra nepasimetė, neiškarto, bet šiek tiek patylėjusi, dvėjodama atsakė:
      -Gera mintis, Vytia, Ubagų karaliau, matau tu drąsus, o aš protinga ir ne tik protinga, bet ir turtinga. Kur mane dabar veži?
      - Vežu ten kur man įsakysi, Karalienė. Reiškia sutariam?
        Barzduočiui Vytiai pasirodė valtyje yra perdaug, sumažino greitį, pajungė autopilotą, paėmė po vieną už kojos savo bendrus, įgulos narius ir išvertė per bortą:
        -Eikit darbą dirbti, matot dešiniam krante žvejai sėdi sumerkę meškeres, o ir kairiąjame krante irgi sėdi žvejai-žvalgai sumerkę meškeres, jau paruošę  bent kelias „anakondų“ siuntas. Marš darbą dirbti, dabilai, - Vytia nusegė sunkuji kulkosvaidį  Kalašnikovą nuo katerio priekio ir įmetė į Nemuno vandenis, liko pluduriuoti tik oranžinė plūdė, reikės gi surasti sekančiai nenumatytai atakai. “Darbininkai“ suras ir paslėps kur reikia.
          Ką darysi, darbininkas lieka darbininku, vieną darbą padarei eik kitą darbą dirbti. Pinigus tai moka. Reikia užsidirbti, o jei ne -važiuok į Europą.
            Likę laive vieni du, bando Vytia ir Kleopatra užvesti svarbų pokalbį apie gyvenimą, apie ateitį, apie šį, bei tą. Užmeta akį Vytią kaip dailiai guli liūto kailis Kleopatrai ant pečių, o virš galvos pražiuoti liūto nasrai, atrodo ims ir puls ant Vytios-Ubagų karaliaus. Sulėtintu greičiu praplaukė Tilžės tiltus, artėjo prie Jurnbarko. Netikėtai Vytia pastebėjo, kad Kleopatra laiko po kailiniais kažką prispaudus. Panašu, į trumpo kalavijo, ar durklo makštį, gražiai šeško kailiukais padabintas ir varinėm kniedim apknieditas. Susirūpino  Vytia, o jei Kleopatra persigalvos ir puls iš užnugaros su pakeltų Cezario ar Vikingo kalaviju? 
        -Kas tai? -Paklausė  Ubagų Karalius,  ir ištiesė ranką po kailiniais.
        - Neliesk, neliesk, ubage. Tai mano brangiausia relikvija, Vikingo kalavijo makštis ir stipriai suspaudė po pilvu.
        - Parodik, Karalienė Kleopatra ir griebė už prispaustos šeško kailiukais padabintos makšties, sugriebė ir kad ims Ubagų karalių purtyti srovė, jam net kibirkštys pabiro iš akių. Pagaliau atsipeikėjo Vytia.
          - Sakiau neliesti, neklausai. Labai skubi ubage tu neraliuotas. Leisk priprasti, tada gal ir parodysdiu, o gal ir pačiupinėti gausi.
              -Gerai, Karalienė, gal ir tavo teisybė, palaukim, mano durklo makštis nusidėvėjo, išmečiau, kai gražiai pasikalbėsim, parodysi, gal mano durklui tiks. Geriau pasikalbėkim apie ateitį.
        Štai jau matosi ir Jurbarko arkinis tiltas. Pilotai priartėjo virš katerio labai pavoingai arti. Kleopatra atsisuko ir pamatė kaip vienas iš parasparnių pilotų kybo beveik virš galvos. Tiltas artieja. Karalienė staigiai susigaudė ką daryti. Atsidarė per petį nusvirusi sliekų terminalą ir griebė pačius ilgiausius ir riebiausius sliekus mėtyti į pilotą, į už nugaros orą skruodžantį propelerį. Propelerį apraizgė sliekai, variklis pradėjo springti ir kosėti, pagaliau nutilo, o tiltas nenumaldomai artieja. Pilotas bandė prasmukti  po tilto arką, bet aukštis buvo per mažas. Pilotas kojopmis bandė bėgti Nemuno vandens paviršiumi, bet nepavyko, parasparnio trosai susipainiojo ir pilotas paniro po vandeniu.
    Šturmanas Geležėlė girdi iš kelias akimirkas veikiančios telekameros: -bul-bul-bul-bul. Pilotas- žuvo. Dabar teko stebėti vaizdus tik iš antrojo piloto kameros. Šis spėjo  pakelti parasparnį aukščiau ir sėkmingai praskristi virš tilto. Žvalgytis nebuvo kada, reikėjo toliau persekioti greitį padidinusį katerį ir jo keleivius.
    Įrašu studijoje įsirašė iš Rotušės aikšties paskutiniai piloto žodžiai: -Aš gulėsiu jūros dugne, ne vienas žuvo, pražuvo, pakilom Sakalais sklandyti virš Lietuvos, virš Jūsų visų.
            Pakelkim akis, pamatykim ir pamojuokim ranka Lietuvos Sakalams.