Ryte

Ties pirma sodo obelim blykčioja saulės spinduliai, atsispindėdami nuo rasotų pievų išsisklaido, apšviesdami netoli prūdo liesomis kojomis žirgliojančias gerves. Švelnus ankstyvo rudens vėjas šnabžda burtažodžius pradėjusiuose gelsti lapuose, brauko alyvų krūmo šaką į langą. Šviesos rutulys kyla vis aukščiau, mažais gabalėliais atkovodamas žemę iš klampios kaip kisielius nakties, sklaidydamas rūko gniutulus virš pievų, džiovindamas sudrėkusius voratinklius virš tvarto durų, verždamasis į trobą.
Lovoje miega moteris. Rudeninės  šalnos pakąstų lapų spalvos plaukai išsidraikę ant baltos pagalvės. Šviesa švelniai glamonėja jos veidą: slysta nuo mažų raukšlelių ties akimis link blakstienų, riestos nosies, idubusių skruostų, vėliau nutvieskia  kaulėtas rankas ir medinį rožinį tarp pirštų ir prie kojų miegantį katiną. Rainius staiga pasirąžo ir liuokteli ant grindų. Moteris pabunda. Iš lėto praveria akis ir iškart užsidengia jas delnais. Šviesos atspindžiai žaidžia jos plaukuose. Lopšyje sukrykštė kūdikis ir motina stryktelėjusi iš lovos pasiėmė jį ant rankų. Dvi poros gintarinių akių, kuriose galėjai įžiūrėti įstrigusius vabaliukus ir augaliukų lapelius, susitiko. Vaikutis mažais pirštais taip švelniai lietė mamos plaukus, kaip žiedlapiai krisdami nuo vyšnių liečia lūpas, kaip smiltys byrančios ant basų kojų, vos juntamai... Užmiega...  Paguldžiusi į lopšį kūdikį, moteris ėmė šukuoti savo auksines garbanas, o aplink jos nuogas kojas katinas. Nuėjusi į virtuvę įpila jam pieno, užkuria krosnį ir už tiesia ant stalo balta staltiesę. Iš spintelės  išima vakarykštę duoną, ją iš lėto raiko, tepa ant riekių sviestą.
Kieme suloją šuo ir ji žvilgteli sodelio pusėn. Iš ūkanotų pievų link namų artėja tamsus siluetas. Moteris nudelbia akis ir toliau pjausto sūrį su kmynais,  sudeda  duoną lėkštę  stalo vidury. Prie žvakių. Girgždėdamos prasiveria trobos durys. Vidun įžengia vyras, atlapotais lininiais marškiniais, išsidraikiusiais geltonais lyg ¬rudens šalnų pakąstais lapais plaukais. Ant kaklo šviečia bučinio žymė. Dvi poros gintarinių akių, kuriose galėjai įžiūrėti įsteigusius vabaliukus ir augaliukų lapelius, susitinka....
Viršum sodžiaus būriais į dangų kyla gervės. Paklaikusiai klykdamos suka ratus, išsisklaido ir vėl į krūvą susiburia. Tvartuose mekena avys, prie jaujų žvengia kinkomi arkliai, žvanga apkaustai,  plūgai raiko dirvą, kvepia šviežia duona ant stalo,  prie meldų žliugsi skalbiniai, varva nuo šaukšto medus ir smiga lyg kulka į dar šiltą pieną...