...

Tu rasi visko daug tenai,
kur kitas tematys tik plynę,
išmoksi menkniekių atmintinai
kiekvieną dieną neeilinę
tau, o kitam kaip visos, tu
ją švęsi ir arbatą gersi,
ir švęsi, kad nėra vaistų,
jog dulkė gal kam ir begarsė
tau skamba ir tu jos klausais,
ir dviračiu važiuoji šauniai
viena, bet lyg ir su visais,
kuriuos myli tu daug labiau nei
nutuokia jie ir kaip gerai,
kad jie mastelių nenutuokia,
kad tavo mintys aitvarai,
kad dieną gyveni kitokią
ir jau daugiau nebus tokių,
tačiau tai įkvepia sapnuoti kalnus,
prabust ir nesumerkt akių
ir keltis eit žiūrėt kaip šalnos
šlaite subrido į medžius
ir upėj rytas atsispindi,
kad prasmės grynina žodžius,
kad jau arčiau, nors ir per sprindį,
akimirka naujų žinių
gerų – ir tu juk padarei tai,
bet matė per mažai žmonių,
o ir pamiršo ypač greitai.