Buvusioji

- O dėdė jau atėjo? – paklausė kūdutė, akivaizdžiai alkana raudonplaukė.
- Dėdė? – pakėliau antakį. Dar nebuvau girdėjusi tokio.
- Nu Klodas, buvo jau? – ji nekantravo tarpdury lyg neapsispręsdama - įeiti ar ne.
- Rodos, buvo, - pasakiau ir suabejojau, - o gal ir ne. Kokia šiandien diena?
Dienos laboratorijoje buvo beveik vienodos. Visą mėnesį mačiau tik Klodą, ateinantį patikrinti, kaip sekasi, ir laborantę, nublizginančią net pipetmanus.
Varčiau sąsvinį, ieškodama paskutinio įrašo, o ir raudonplaukei sunkiai sekėsi prisiminti datą. Net pradėjo maigyti svarstyklių mygtuką.
- Ketvirtadienis! – staiga prisiminė.
- Tada jis bus, - tęsiau, ieškodama laikrodžio, - už dvidešimties minučių. O dabar yra.. – siaubas, kaip kartais galva neveikia, - paskirstymo salėje.
Ji mąstė, ritmingai spaudydama mygtuką: paleisdavo svarstykles kalibruotis, tada nutraukdavo, vėl paleisdavo ir tuo pačiu metu žiūrėjo pro langą.
- O tai tu - jo naujas žaisliukas? – žiūrėjo tiesiai į mano akis.
Neatsakiau jai, staiga supratusi, kas mane aplankė. Marija. Paskutinioji jo mergina.


Dėdė Klodas turėjo silpnybę protingoms moterims, galinčioms išspardyti jo užpakalį. Laborantė pasakojo. Labai tyli moteriškė, bet jei pavykdavo prakalbinti – pasidalindavo visais naujausiais gandais.
Marija dirbo laboratorijoje prieš mane – sako, atėjo dirbti tik po atvertimo. Ir specializavosi produktyvesnių žmonių linijoje. Kaip sakė laborantė, „neypatingai geniali tinginė“. Per penkiolika metų išvedė tik žmones, duodančius gerokai daugiau kraujo. Na, bent jau išvestieji turėjo mielus snukučius ir jais dėdė Klodas užkariavo augintinių rinką – sentimentalios ponios pirko stuomeningus aukštus vyrus, o ponai kūrė ilgakojų gražuolių haremus. Paprastas ir pelningas verslas.
Po šio projekto Marija persimetė į treniruotes ir vyro paieškas. Savo malonumui dirbo samdoma žudike – abiejuose pasauliuose, - o dabar grįžo į Slėnį. Aplankyti dėdės Klodo.


- Kiek ji čia bus? – suniurzgiau jam į kaklą.
- O ką? – jaučiau, kad šypsosi. Bjaurybė, visada šaipėsi iš mano vaikiško pavydo.
- Ko jai čia reikia? – neatstojau.
- Taigi nesirūpink, aš visas tavo.
- Iki kol pradedi reikalus su kuria nors buvusia, - susierzinusi pasislepiau po antklode.
Kurį laiką viskas sustingo. O tada išgirdau, kaip jo rankos ieško manęs, pajutau, kaip buvau skubiai ir tvirtai prispausta prie jo pilvo. Jo lūpos rado mano ausį:
- Baik burgzti. Jei esu tavo, vadinasi – tavo.
Atsidusau. Mano vyras buvo didelis stiprus meškinas, o aš - patrakusi katė. Buvom keista pora, o mūsų barniai būdavo iš viso nesuprantami.
Įsitaisiusi jo glėby pabandžiau dar kartą:
- Bet ji išvyks, taip?


Kas rytą džiaugiausi, jog nesu vampyrė – Klodas žadindavo mane bučiniais ir skaniai kvepiančiais pusryčiais. Kaskart pasišaipydavo iš nerišlios kalbos ir ilgo rąžymosi. O tada išsiskirdavome iki pietų – kol jis užsukdavo patikrinti ar viena kitos nepapjovėme: mat Marija įsitaisė ketvirtadalyje mano laboratorijos. Nebuvau tuo patenkinta, o ir laborantė nesidžiaugė jos buvimu – mūsų pertraukėles teko perkelti į kitą kambarį. Vis susėsdavome su puodeliais mėgstamo gėrimo ir kalbėdavome apie gyvenimą. Ir dalinomės gandais. O netrukus dėdė Klodas leido vaikščioti po Slėnį. Suprato, kad vietiniai labiau bijo jo, nei nori manęs.


Marija Slėnyje buvo dar porą mėnesių – patikrino veisimo planus, pataisė šen bei ten ir, išsirinkusi porą vyrų, išvyko į kalnus, dvasinės ramybės ieškoti. Sklido gandas, kad jai pakriko nervai, kai negalėdavo užkąsti aplinkinių žmonių. Pati paskleidžiau.