Pro langą skverbėsi aitrus deginamos žolės kvapas, tarsi staigiomis kvapo spiralėmis besisukantis po tamsų kambarį. Do padėjo knygą nugarėle į viršų, nerangiai priėjo prie palangės ir ėmė vangiu žvilgsniu ieškoti nepakeliamo kvapo priežasties. Mažumėlę pasidairęs po tuščią sodą, Do nusprendė prisidegti cigaretę. Jam patiko stebėti dūmų ribuliavimą ir kintantį jų atspalvį - kartais balkšvą, ar lengvai mėlyną, samanišką. Taip buvo galima atspėti dienos nuotaiką, todėl stengdavosi surūkyti bent po vieną.
Įtraukęs pirmąjį dūmą, Do šiek tiek susmuko, alkūnėmis atsirėmė į palangę, nejučia nunarino galvą ir primerkė akis, kad matytų tik mažą ruoželį pasaulio. Nuo jo nosies po milimetrą smuko skaitymo akiniai, galop pakibę tik už ausų.
Iš valgomojo pasigirdo indų žvangesys ir pažįstami žingsniai. Do staiga atsimerkė, atsargiai padėjo akinius ir trapią tylą ant stalo ir nuėjo triukšmo link.
- Mi, gal žinai, kodėl degina žolę?