Kreivas

Pačiame priekyje, aukštielninkos tvoros vidury, jam trūko dvieju viršutinių dantų. Kažkada išmuštų, pamestų. Velniai žino, kur paliktų trunyti, o gal net palaidotų. Galbūt paaukotų ar sudegintų, galbūt visai užmirštų jų net nebėra. Pūkinės nykštukų pagalvėlės.

Prieš keliolika minučių jis rūkė traukinių stoty. Anksčiau, pamenu, tai keldavo bjaurastį. Maži žvairi riešutukai tarp gilių raukšlių žvelgia į džiūstančias žoles prie nosies galiuko. Veidas ne tabakas su kiekvienu iškvėpimu smilksta ir yra, byra pilkais pelenais. Šiuos nešioja vėjas, palieka gatvių kampuose, pakelėse, tarp žemės grumstų. Kur sakrališkumas, kur iracionalumo proveržiai, naiviai galvodavau. Kur vienišumas it higienos garantas, idant sielos neoperuotum purvinais pirštais?

Tačiau, kai iš vidinio traukinių stoties laukiamojo išėjau laukan ir pamčiau nediduką vyriškį su cigarete rankose, keistai nudžiugau. Nudžiugau turįs kompanioną. Jis buvo gan smulkus, dėvėjo odinę striukę ir nešiojo vidutinio ilgio tamsius plaukus. Kartu su močiute, žmona ir dukra laukė, matyt, to paties traukinio kaip ir aš. Surūkęs daugiau nei pusę cigaretės ir laikydamas ją tarp dviejų savo pirštų jis pakėlė dešinę ranką prie daugmaž dešimties metų mergaitės ir mažuoju piršteliu pakibino jai nosį.

Šviesiai rausvos kepuraitės ir striukės šeimininkė ramiai sėdėjo ant suoliuko rankenos ir toliau žiūrėjo, kada atvažiuos traukinys. Nė motais tėčio žaidimai, nė motais aštrūs pilki ornamentai kutenantys nosį, lėtai vinguriuojantys palei švelniai įraudusius skruostus. Šaltu veidu ji laukė savo kelionės, žvilgsniu tėvelį paliko užnugary.


Dabar jis stovi prie traukinio vagono. Viduje sėdi mergaitė ir jos močiutė bei aš, už kelių sėdynių guliu išdrėbęs savo tingų kūną, tačiau atidžiai stebiu įdomųjį vyriškį. Jis stovi susikišęs rankas į odinės striukės kišenes, o ant jo galvos labai keistai sukrito juodi plaukai. Jis šypsosi pavargusia šypsena. Ta pavargusia ir taikia šypsena, kuria šypsosi silpnieji ir nuskriaustieji, kai visiškai susitaiko su savo lemtim. Šypsena, kuri jau prarado viltį. Šypsena, kuria vėžiu sergantis berniukas guodžia lėlės negavusią mergaitę. Jis šypsojosi pakėlęs antakius ir kaktą puošė painūs smėlio labirintai. Tokie, kuriuos sausam pajury vasarą darydavau plastmasiniu grėbliuku, labirintai, kurie yra sudėtingi. Toli gražu ne kiekvienam juos įpinti, toli gražu ne kiekvienam juos suprasti.

Galiausiai mūsų vagonas pajudėjo. Jis ištraukė dešinę ranką iš kišenės ir mojavo ja savo dukrytei. Tai buvo ta pati ranka, kuri ją kibino laikydama cigaretę, tačiau tą akimirką netikėjau, kad žemėj kur yra labiau mylintis tėtis nei jis. Tas, kuris suvokė savo absurdiškumą, kuris kiekvienu savo kūno raumeniu ne tik suvokė gyvenimo laikinumą, bet ir jį įsisąmonino. Stovėjo ten, šypsojosi ta pavargusia, bet taikia šypsena ir aš netikėjau, jog gali egzistuoti kas nors nuoširdesnio. Jis neslėpė savo purvo, neslėpė savo ydų ir menkumo, galų gale net kišo juos gan arti savo vaikui, kad šis užuostų mažyte savo nosimi. Atviras ir nuoširdus.

Jei aš tau pateikiu savo saugumą, savo mintis, jausmus, norus, vargus, svajones ir ašaras, tai tikiuosi, jog nuo manęs taip pat nieko neslėpsi. Būsi toks, koks esi. O sugadintas ir kiek purvinas yra kiekvienas. Švara yra to purvo neslėpti.

Kai vėjas keistai suguldė tamsius jo plaukus vyriškis man kiek priminė Alberą Kamiu arba Vincą Krėvę. Kelias sekundes, kai vagonas pavažiavo pakankmai, jog mergaitė nebematytų savo tėčio, tačiau pastarąjį vis dar siektų mano žvilgsnis, mačiau kaip jis atsisuko į savo žmoną. Pasiruošęs eiti, su nedideliu palengvėjimu jis nusišypsojo atvira burna. Atvira burna be dviejų priekinių viršutinių dantų. Tačiau ir juos galima atleisti. Ir cigaretės kvapą ir nuovargį, ir retkarčiais vėlų tėčio grįžimą namo, liūdną jo nuotaiką vakarais, kreivai įsiūtą sagą ar susimaišymą perkant lėlę. Jam galima atleisti nuovargį džiaugsme, jam galima atleisti dviejų dantų nebuvimą.

Tačiau ir tai tik dalis, tik mažas vingelis nesibaigiančiuose smėlio labirintuose. Tik gatvės kampas, tik pakelė, tik žemės grumstas, užkliudęs mano peleną.