Poetinio meno apokrifas

Poeto siela, subtili taki substancija,
artima liepsnai arba vėjui, sklendžia
tarp daiktų, vos liesdama jų paviršius,
ir renka grožio nektarą, dėdama jį į
eilėraščių korio akutes užrašų avily.
Kai negalėjo rašyti eilėraščių, jis jautėsi
taip lyg būtų su matinio stiklo akiniais,
kurie švytinčias pasaulio formas vertė
į akyse besiliejantį lydinį, nuo kurio
mirgėjimo svaigo galva ir drebėjo rankos.

Kad ir kokios kūrybinės krizės ištiktų,
pykčio purvu aptaškydamos akis
ir iškreipdamos pirmapradį žvilgsnį,
poetavimo mene svarbiausia dorybė yra
mokėjimas išlaukti ir nepasiduoti nevilčiai.
Pavirsti žiemkenčiu, iškentėti speigo
metą ir sulaukus pavasario atgimti eilėmis.
Pasaulio daiktų grožis, kurio prieglobstyje
poetas gimdo eilėraščius, yra toliausia artuma:
kai bandai ją paliesti nešvaria ranka, ji nutolsta.

Turi išvaikščioti ilgiausius kelius, kad patektum
į pradžių pradžią, kurioje visada buvai nuo
pat gimimo, tačiau dažnai buvai atitvertas
baimės sidabruotu lukštu aptraukto stiklo:
pasaulis virsdavo ego grimasų veidrodžiu.
Daiktų grožis, kuriame gimsta eilės, visada
čia pat, tačiau mes įpratę vaikytis miražų.
Įsižiūrėk į gyvenimo kelio liniją, kad už
artimiausio posūkio ištiktų grožio blyksnis,
nuo kurio netikėtai apsunktum eilėraščiu.