Dažnai noriu pasinerti į meną, tiesiog apsvaigti juo ir paskęsti. Norėčiau suvaidint visus charakterius, įsikūnyt į tave, į pamotę ir į našlaitę… Norėčiau išdainuot visom natom, bemoliais, diazais visas jausmų dinamikas… Norėčiau nutapyt rytojaus perspektyvą, visom spalvom išjausti erdvę, nuštrichuoti visus veidus… Norėčiau užsimerkti dėl žibintų ir nusilpti nuo plojimų. Keliauti nuo akordų ir palečių. O taip norėčiau išrašyti visus vaizdingiausius žodžius ir apsigyventi tarp eilučių. Noriu būt užmiršta, tik egzaltuota.
Bet aš tik sėdžiu... Žiūriu į rankas, kurios vaidina svetimus gestus, kalbu jau ištartais ir užrašytais žodžiais, mąstau citatom… Manęs nėra. Čia tik svetimų minčių, jausmų ir manierų kratinys. O juk taip norėčiau…
Kowshas, vienareikšmiškas atsakymas - realybė ir yra realybė. tik kas yra ryškesnis, kieno indėlis kūryboje ir gyvenimo prasmėje yra didesnis - įvykio ar fantazijos? manau, šios sąvokos yra du esminiai gyvenimo poliai, dėl to jų atskirti neįmanoma, neįmanoma suteikti vienai didesnio krūvio, nes jos palaiko pusiausvyrą.. kartais neįvardijamą, bet, jei susimąstai, suabejoji ir įvykių realumu, ir fantazijų netikrumu. tuo labiau fantazijos realybėje iššaukia grandininę reakciją tam tikrų įvykių, o realūs įvykiai daro tą patį su fantazijomis.