Medūzos

Įžanga:
Atiduodu Jūsų kritikai savo pirmą kiek platesnės apimties kūrinuką. Negaliu tvirtinti, kad esu juo patenkinta, bet palieku. Palieku, kad nenumesčiau,o padaryčiau pradžią…

VEIKĖJAI:

MARTYNAS, tas dėl, kurio mirštama.
ELZĖ, ta, kuri  buvo.
BALSAS, tas kuris skambėjo.
MOTERIS, kuri žinojo viską.
JUSTĖ, kuri leido save glamonėti.
PRAEIVIAI, kurie tiesiog ėjo pro šalį ir viską žinojo.
DIENORAŠTIS. Jis tiesiog buvo parašytas.



I SCENA

Iš Elzės dienoraščio:
“Tu man patikai jau pirmą akimirką, tikriausiai todėl, kad kvailai šypsojais ir nieko nesakei. O gal todėl, kad vis dėlto prabilai. Prabilai ir šnekėjais su debesimis. Priplaukėlis. Nedažnai gali rasti tokį… Tu net beveik atitikai mano paauglišką idealaus vyro aprašymą, kaipgi galiu imti ir paleisti paskui debesis skristi? Ir mane aplankė ideali meilė, pagal mano idealios meilės sampratą idealiam vyrui, pagal idealaus vyro aprašą…”


Martynas, Balsas.
Martynas sėdi ant grindų prieblandoje, savo kambaryje. Varto dienoraštį.

BAILSAS: Tu pernelyg dažnai vėpsai į tuos kvailus rašmenis. Skaitai, skaitai, ryji lapus! O kam? Kankinti. Mėgsti save kankinti. Kvailas mazochistas! Gailiesi? Savęs gailiesi? Bėk skinti gėlyčių, kaip senais laikais. Pameni? (sau) Kur tu pamirši…

MARTYNAS: Neprimink. Aš vienišas ir nelaimingas. Aš vakarykštis lietus, kurį visi pamiršo…

BALSAS: Neblevyzgok nesąmonių! Tu visad buvai linkęs į mazochizmą ir melancholiją. Beprotiška, tolima, nelaiminga meilė kankino kiekvieną tavo kūno kertelę ir baisiai apgulė akis, nes nesugebėjai matyti to kas po nosimi. Toji meilės iliuzija išnyko ir dabar gailies… To ką padarei gailies ar savo vienatvės?

MARTYNAS: Nutilk…

BALSAS: Gerą dovaną ji tau paliko prieš  nerdama į kaimynės petunijas. Tokie žodžiai, tokia poetika ir toks mielas mažylis, tiesa kiek per lengvas, permatomas, atšalęs… Kuo pavadinai? Medūza?

MARTYNAS: (netekęs kantrybės ima rėkti). Tu beprotis, idiotas, cinikas! Prakeiktas cinikas!

Balsas juokias.

MARTYNAS: Ko klykauji? Ko šaipais nusmurgęs cinike?

BALSAS: Man nebūtų taip juokinga, jei aš nebūčiau tu, o tu nebūtum manimi, neišskiriamasis drauge…

Balsas išnyksta, Martynas lieka vienas savo kambaryje su Elzės dienoraščiu rankose. Jis atsigula ant grindų susisukęs į gemalą, sklaido lapus. Užmiega.

Į kambarį įsėlina Elzės vėlė. Apžiūri miegantįjį ir jį pažadina.

ELZĖ: Martynai… Martyn… Kelkis. Girdi? Kelkis! Kur vaikas?
MARTYNAS: Koks vaikas?

ELZĖ: Kaip tai koks vaikas? Mūsų kūdikėlis, palikau tau prižiūrėti, pasupti ir pamaitinti. Mūsų kūdikis, kurio tau nereikėjo.

MARTYNAS: Taip, Elzbieta, medūza…

ELZĖ: Nenorėjai, jo, todėl atėjau pasiimti, įsidėsiu atgal į gimdą. Kur jis?
MARTYNAS. Šaldytuve…

ELZĖ: Šaldytuve… Mano kūdikis… aš apsigalvojau, aš prisikelsiu ir įsidėsiu atgal į gimdą savo kūdikėlį… Vieną dieną, iš jo išaugs tikras stiprus vyras, bus toks, kaip tu, tik minkštesne širdim ir ne tokia apkalkėjusia. Keista, kad po viso to tave tebemyliu. O tu vieną gražią dieną pamilsi savo sūnų. Ne, tu neprivalai manęs vesti, tik mylėk jį, mylėk…

MARTYNAS: Jau nieko nebepakeisi, palaidojom tave prieš keturias savaites, o medūza šaldytuve, sušalus ir sustingus.Pati atnešei ir palikai. Pasiimk ją, praeitį ir mano košmarą pasiimk.

ELZĖ: (naiviai šypsodamasi) Tu toks išvargęs, iškankintas, turbūt seniai nematei šviesos. Kodėl neaplankai manęs? Ir amžinybėj šypsenų paskęsi. Jis, meilė, tu ir aš…

MARTYNAS: Ach baik, juk puikiai žinai, kad nemylėjau niekad (Žinai, kur visad mano širdis buvo.. O dabar net jos nebeliko), niekad nežadėjau tavęs vest ir nevedžiau, ir nenorėjau būti tėvu tavo vaikų. Nenorėjau. Aš noriu pamiršti tave Elzbieta, bet aplik tavęs perdaug . Perdaug. Oras ir sienos. Tavęs pilna, pilna tavęs ir mano minčių. Jūs visos mane kankinot, Elzbieta… O aš jus, Elzbieta… Elzbieta… Kankinau jus ir kankinsiu!

ELZĖ: (lyg paikai prunkšteldama) Saule mano, tu taip ir nepasikeitei: bėgi, kaltini save,gailies ir nekenti velniai žino ko vienu metu. Matyt ir būsiu tave pamilus, už tavo keistumą kiek primenantį psichiatrines ligonines knygose…

Elzė išnyksta. Martynas lieka sumišęs.

Iš Elzės dienoraščio:
“Gal ir kvaila. Visuomet įsimyliu, tuos, kurie manęs nenori akyse matyti. Tuos, kurie neverti mano kančių. O kas yra kančia? Eiti ir prisigeri? O po to parašyti keletą eilėraščių, kurių nenorėsiu perskaityti? O tada išnykti… “

Martynas lieka gulėti su dienoraščiu rankose.

Pirmos scenos pabaiga.


II SCENA


Rytas.

Iš Elzės dienoraščio.
“Vieną dieną atsibudęs, suprasi ką esi praradęs. Tada bus per vėlu. Jau per vėlu. Guosies kibernetinėms žiurkėms. O kas iš to? Nepadės. Supermarketai pilni dirbtinai meilių porelių, perkančių visokius niekus savo buičiai paįvairinti, žioplinėjančių į vitrinas. Pilnos kavinės lūpų, beprasmiškai gurkšnojančių vyną ir rankų demonstratyviai, dirbtinai susikibusių…“

Gatvė. Pilna žmonių. Martynas eina pirkti cigarečių…

MOTERIS: Paaukokite beglobiams vaikams. Beglobiams vaikams paaukokite. Jie vieniši. Jie skęsta skurde. Paaukokite. Beglobiams vaikams. Jie gyvena gatvėse, skylėtomis kelnėmis. Duonos. Paaukokite beglobimas vaikams. Pone(kreipiasi į pro šalį einantį Martyną), paaukokite beglobiams vaikams.

MARTYNAS: Neturiu. Neturiu ko jiems aukoti.

MOTERIS. Keletą centų, nors keletą centų, argi jums gaila nejaugi gaila?

MARTYNAS: Iš kur aš žinau, kur dings tas keletas centų.

MOTERIS: Jūs šykštus žmogus, pone Martynai. Jūs visad buvot šykštus. Taip žinoma, kodėl turėtumėte aukoti vargšams našlaičiams jei savo paties negimusį vaiką pasmerkėte myriop. Jūs visi tokie. Jūs mėgaujatės malonumu, o pasekmes išmetate į šiukšlių dėžę. Ištrinate iš savo kompiuterio. Taip paprasta paspausti “DELETE” , ar ne?

MARTYNAS: Kas jūs?

MOTERIS: Aš esu ta, ką pamiršai turįs. Aš tavo sąžinė, sąžinė tavo. Laukiau, ilgai laukiau kol pagaliau išlysi į dienos šviesą. Žudikas.

MARTYNAS: Ne, tu tik pamišėlė. Tokių daug trainiojasi gatvėmis. Jos vapa nesąmones. Laimina ir smerkia… Daug tokių gatvėse.

MOTERIS: O vandeny daug medūzų?

PRAEIVIAI: Medūzos. Jos plaukia ir bando įkvėpti deguonies gal paskutinį kartą. Jos apskritai nemoka kvėpuoti.

MOTERIS: Aš tavo sąžinė.

MARTYNAS: Košmaras. Atstokit. Imk tuos pinigus, tiems prakeiktiems vaikams. Imk! Girdi? Imk ir atstok.

PRAEIVIAI: Tu įsivaizduok, jis savo vaiko žudikas.

PRAEIVIAI 2: Jis privertė jauną mergaitę pasidaryti abortą ir leido jai nušokti į kaimynės petunijas.

PRAEIVIAI 3: Kur ritasi pasaulis? Supermarketuose kažkas prekiauja žmonių sielomis. Kažkas parduoda savąsias…

PRAEIVIS: Aš girdėjau apie jaunuolį, įsakiusį nužudyti savo negimusį vaiką, dar negimusi vaiką ir mergaitė nelegaliai pasidariusi abortą, kūdikio lavonėlį nunešė jo tėvui, o pati nusižudė. Jau visai buvo išėjusi iš proto. O taip paprasta vadinti- “Valymas”, tik “valymas” ir nieko, kaip dulkių?.. Dabar tasai beprotis laiko vargšelį šaldytuve.

MARTYNAS: Ei nutilkit! Visi nutilkit, aš juk sapnuoju, aš pabusiu ir šis košmaras pasibaigs… dengia veidą)

Tol, kol Martynas laiko uždengtas akis, gatvė lyg numiršta, lyg sustoja laikas.
Martynas prasimerkia.

MARTYNAS: Kas nutiko? Kur dingo išprotėjusi ponia, kodėl praeiviai nustojo kliedėti? O gal čia aš netenku proto? ..

Nusiperka cigarečių, rūko.

MARTYNAS: Rūkymas labai kenkia jūsų sveikatai. Lyg galėtų pakenkti labiau už sielos kančias? Už meiles? Už nelaimingas moteris? Už negimusius vaikus? Už savo paties absurdus? Elzbieta nerūkė, bet mirė. Per mane mirė ir visai ne todėl, kad aš rūkau. Nušoko į petunijas. Padarė abortą… Per mane padarė! Ir vaiką atnešė man… Mano vaiką! Ir jis mirė ne todėl, kad aš rūkau, o todėl, kad neturiu proto… Ir širdies neturiu… Užtat turiu pakelį “Barclay” ir butelį latviško brendžio. Geriausi mano draugai, nes draugų negalima turėti. Skaudinu juos baisiai skaudinu.


Iš Elzės dienoraščio:
“Sunkus šeštadienio rytas, vakar prisigėriau, baisiai prisigėriau. Gėriau tol, kol pasaulis ėmė suktis ir lietis, galiausiai išnyko, deja neilgam.”


III SCENA

Martynas draugauja su alkoholiu.
Martynas. Elzės šmėkla.

Iš Elzės dienoraščio:
“Kažkas mėnulyje groja baltu fortepijonu. Tavo nepasiekiama svajonė groja tau kasnakt. Imi šokt apsikabinęs oro srautą, pavargsti. Rytai. Šalti ir vieniši. Juose nubundi. Kartą nebenubusi.”

ELZĖ: Martyn, Martyn… Ką darai, nebegerk daugiau, nebegerk, nereikia Martyn.

MARTYNAS: Aš niekšas? Atleisk… Pyksti?
ELZĖ: Nepykstu, nemoku pykti.

MARTYNAS: Aš vertas tik tavo pykčio ir šito butelio ir prisiminimų… taip? Juk taip.

ELZĖ: Ateik pas mane. Tau nebereiks kentėti. Aš myliu tave Martyn, Martyn…

MARTYNAS: O aš ne. Ir nemylėjau niekad… Bet turbūt neturėjau teisės skaudint tavęs. Neturėjau, Aš niekšas… Niekšas aš!

ELZĖ: Glosto Martyno galvą ir dainuoja.
Jau išnyko praeity,
Jau išnyko sapnai, sapnai
Ir šešėlį juodą, juodą
Ant lango stiklo palikai, palikai.
Praeity, praeity, Martyn praeity…
Ant žvaigždžių tako palikai palikai
Savo sielą palikai, supūt supūt…
Duok man ranką savo duok,
Kol ant žemės dar esi.
Savo kančią ir klaidas
Palik praeity, praeity…

Elzė išnyksta

MARTYNAS: Ar tu mirti vadini? Elzbieta? Elzbieta? Kur tu Elzbieta? Šitam dugne ne per brangaus gėralo nuskęsiu. Ir viskas. Pamiršiu iki rytojaus ryto… O ryte?  “Rytai. Šalti ir vieniši” Kaip iš tavo dienoraščio. Elzbieta…
Dainuoja
Ar tu mirti vadini, Elzbieta.
Ar kartu su tavimi
Į kitą pusę stiklo prasibraut.
O kaip norėčiau ten Elzbieta,
Bet man pekla, ne dangus žadėtas.
Už kraują tavo,
Už kraują mūsų,
Už kraują Medūzos…
Ar galima mirti ankščiau savo mirties?

BALSAS: Tiek pėdsakų kraujuotų palikti nori ir išeit? Taip paprastai lyg niekur nieko? Saliut! Išgerkime už tai.

MARTYNAS: Kiek gali persekiot mane? Kiek kankinti? Kiek moralizuoti?
BALSAS: Kol gyvas tu, tol gyvas aš.

MARTYNAS: Dainuoja.
Man vienatvė ir kančia,
Šiam pasauly pažadėta.

BALSAS: Eik, bandyk paskandint savo vienatvę į internetą. Pažiūrėsi keletą pornografinių fotografijų ir akys atsigaus.  Ko tu taip liūdi, ko čia taip sėdi? Nueik į klubą “nusikabint” poros pigesnių mergyčių, kaip senais gerais laikais ir siela atsigaus… Ko čia taip kremties? Ankščiau nesikrimsdavai.

MARTYNAS: Ankščiau ir nemastydavau. Iš dalies tu teisus, reik prasiblaškyti, Išvėdinti galvą nuo minčių…

BALSAS: Eik, eik nusikabint vištyčių ir katyčių, paguldyk  į šiltą guolį ir imk tai, kas duodama. Ir nežiūrėk taip, juk visad toks buvai. Visad.

MARTYNAS: Gal tu ir teisus, imti tai kas duodama.

Iš Elzės dienoraščio:
“Mergaitė, kvaila ir paika, kraipė aptemptą užpakalį, viliodama tuos, kurie galėjo lengvai ją pasiekti.”

Scenos pabaiga.

IV SCENA

Martynas.” Kabako” triukšmas. Muzika, sausakimša žmonių.

Iš Elzės dienoraščio:
“Labiausiai pasiilgstu bliuzo naktimis. Kažkada fantastiškai grodavai gitara. Kodėl nebegroji?”

Prie Martyno prieina jauna panelė vardu Justė. Savo veidui nepagailėjusi pudros, tušo, šešėlių ir lūpų dažų, bet tai nesendino jos paaugliško amžiaus.

JUSTĖ: Labas, tu man matytas. Galiu prisėsti? Daugiau nėra vietų.
MARTYNAS: Sėsk…

JUSTĖ: Man rodos kažkada mokėmės toje pačioje mokykloje. Seniai. Aš Justė. Pameni? Kai buvai dvyliktokas kartą laižėmės diskotekoje. Dabar prisiminiau.

MARTYNAS: Nepamenu, matyt buvau įkaušęs…

JUSTĖ: Eina sau, tada kaip tave įsikliopinus buvau. Bet tada buvau dar vaikas. Dabar nieks nepriverstų įsimylėti, sakau atvirai. Žinau ką imti iš vyrų ir ką duoti.

MARTYNAS: (Šypteli). Kiek tau?

JUSTĖ: Ko?

MARTYNAS: Nagi metų…

JUSTĖ: (Besijuokdama) A metų? Dvidešimt.

MARTYNAS: Dvidešimt… O atrodai jaunesnė, na kai pasakei… Bet jei nebūtum pasakius, duočiau šešiolika…

JUSTĖ (susigėdus, dar vis besijuokdama) Daug kas duoda. Tau patinka šita muzika?

MARTYNAS: Bliuzas? Patinka… Kažkada grojau.

JUSTĖ: Kuo?

MARTYNAS: Gitara ir kontrabosu…

JUSTĖ: Cha kontrabosu. O man nepatinka, man patinka techno ir dance. Čia ateinu tik todėl, nes būna bernų banglų ilgais plaukais. Nežinau kodėl man taip ilgi plaukai patinka. Ir bapkių turi tie, kurie čia ateina. Sakau, jau nebeįsikliopinu.Įsikliopindavau kai vaikas buvau visiškas, vaikas. Turi mergą?

MARTYNAS: (šypteli ir sudvejoja) Na… turiu.

JUSTĖ : Tai ko vienas? Cha, atėjai pasilinksmint! Aš žinau kaip pralinksminti vyrą, labai gerai žinau. Nupirk man išgerti ir aš tave pralinksminsiu. Padavėja, atneškite Vermuto su ledu ir citrina. Ko taip žiūri? Mani esu paika mergšė?

MARTYNAS: Ne… tiesiog…

JUSTĖ: Žinok visos mergšės yra paikos. O vyrams tokiu ir reikia, aš juos gerai pažįstu. Einam pašokt.

MARTYNAS: Aš nekoks šokėjas, be to neturiu tam nuotaikos.

JUSTĖ: Ei nebūk vėpla. Na gerai, bet kadangi jau pastatei išgert ir šiaip esi mielo veido aš tave palinksminsiu. Einam pasivaikščiot. Tu vienas gyveni?

MARTYNAS: A… Na taip… Hm, nori apsilankyti?

JUSTĖ: Taip, nes I mano namus eiti negalim. Vakar grįžo mano tėvai. Aš gyvenu su tėvais.

MARTYNAS: Tik neišsigąsk, mano butas labai bohemiškas ir netvarkingas.

JUSTĖ: Ai nesvarbu, patikėk per savo gyvenimą esu dar ne to mačius. Vienas mano vaikinas gyveno rūsį ant čiužinio. Ten buvo pelių, nemėgstu pelių.

MARTYNAS: O aš žiurkių… (ir ironiškai nusišypsojo)

JUSTĖ. Tai einam.


Iš Elzės dienoraščio:
“Visai šalia mano laiptinės durų kartą mušėsi dvi prostitutės, dėl klientūros. Džiaugiaus, kad nebuvau tiek nusiritus”

scenos pabaiga


V SCENA

Martynas, Justė. Martyno kambarys. Jie guli lovoje.

Iš Elzės dienoraščio:
“Sunkiausia naktimis, kai negaliu užmigti. Vienumoj. Be šilto kūno. Nepatogioj lovoj. Valandų valandos stebint lubų baltumą…”

JUSTĖ: Ech, susidarė toks įspūdis, kad seniai neturėjai reikalų su merginomis. Tu visada toks greitas. Na nieko, jei nori galiu tave pripratint prie moteriško kūno. Man nesunku, patikėk.

MARTYNAS: (kiek įsižeidęs) Na, tuomet prasigersi…

JUSTĖ: Na, tai ne už alkoholį. Juk yra būdų sutarti.

MARTYNAS: Na… Aš paprastai taip nedarau…

JUSTĖ: Žinoma… Manai- esi iš tų vyrų, kuriems nėra kas susirasti sau mergšę vienam pasidulkinimui, taip? O kas iš to? Kiekvieną kartą kitas kūnas, vis naujas ir nepažįstamas. O štai aš galiu tave daug ko išmokyti, patikėk, esu patyrusi… Aš gerai žinau ko reikia vyrams, ir ko reik man…

MARTYNAS: Ir randu lengvai. Štai ir tu! Guli mano lovoje, nuoga guli, rodydama savo baltas krūtis. Ir nepamenu kiek jūsų čia gulėjo, ir kiek gulės aš nežinau.

JUSTĖ: Cha! Mėgsti permainas?

MARTYNAS: Ne tik nenoriu prisirišti ir nieko skaudinti nenoriu. (užsirūko) Jau daug įskaudinau. Specialiai skaudinau!

JUSTĖ: Kodėl?

MARTYNAS: Kerštas! Ir mane skaudino. Įskaudino. Sutrypė ir paliko amžinoj kančioj, dėl amžinos meilės. Ir negaliu  pamiršti… Pamiršti negaliu. Turbūt negalėsiu. Neskaudint irgi negalėsiu? Negalėsiu!Per mano skausmą mirė žmogus. Per mano skausmą mirė ir mano negimęs vaikas. Nenorėjau jo, ir jo motinos nenorėjau. Abiejų nereikėjo. Nemylėjau. Negaliu juk taip be meilės gyventi kartu… Juk nesąmonė! Vieną dieną, ji būtų supratus kas esu ir būtų išėjus. Manęs nieks nemyli, tik susižavi. Ir nekenčia, nes esu niekšas!

JUSTĖ: Kvailys tu, o ne niekšas. Kvailys… Kvailiam dangus. (po pauzės) Gal ir užsuksiu kokią dieną, o gal… Galiu pralinksmint surūgėlį, bet negaliu būt lėle kerštaujančiam sužeistam žvėriui, kuriam trūksta kelių šulų.

MARTYNAS: Ką tu vadini kvailiu? Pienburnė mergšė, neduočiau tau daugiau šešiolikos! Ką tu supranti apie gyvenimą ir skausmą? A? Ar tau žvaigždes žadėjo ir išnyko? Ar tu nieko nebegalėjai pamilt? Ar tavo vaiko motina nušoko į kaimynės petunijas, prieš tai palikus dienoraštį ir vaiko liekanas stiklainyje prie durų? Tau? (įsikarščiavęs griebia už sprando) Ar tau užnuodijo mintis ir gyvenimą? Tau? Tau šmėklos kalba naktim? Ir glosto plaukus. Ir meldi jų atleidimo?!

JUSTĖ: Paleisk mane, beproti! Tu idiotas, psichinis ligonis…

MARTYNAS: Ar tau girdis balsai? Ar tu sutinki gatvėje moteriškes, sakančias, kad yra tavo sąžinė? Jos pasakoja tavo gyvenimo patyrimus tiesiai tau į akis, o praeiviai? Jie aptarinėja tavo klaidas, kaip vakarykščių laikraščių antraštes!

JUSTĖ: Paleisk mane, kvailas beproti, ištvirkėli! Teisingai padarė ta, kuri tave paliko. Ir teisingai padarė ta, kuri nusižudė, nes būtum užmušęs ir ją ir savo vaiką.

Martynas vis labiau smaugia Justę. JI kovoja. Ji suglemba ir pamėlus susmunka ant grindų. Pasirodo Elzbieta. Martynas rūko.

ELZĖ: Na va… Na va… ir ką gi padarei?

MARTYNAS: Tik tavęs čia ir betrūko.

ELZĖ: Mergaitė, nuoga, susmukusi ant žemės. Pirštai, mėlynos pirštų žymės, ant laibo kaklo… Tau sunku čia gyventi, Martynai. Eime su manim, Martynai. Visad turėjai būt su manim, kad prižiūrėčiau…

MARTYNAS: Ką aš padariau?

ELZĖ: (šypsodamasi) Nieko, tik nužudei dar vieną žmogų, šį kart savo rankomis. Tu mus vis siunti, siunti kažkur, o pats neateini… Ir tu ateik, ateik Martyn. Tebemyliu tave, visi mylime…


Iš Elzės dienoraščio:
“Lyja. Aš nemoku verkti, todėl kažkas tą darbą atlieka už mane. Balti popieriniai laiveliai plaukia anapilin, per balas. Per šaltas ir kraujuotas…”

[I]
Pabaiga