Apie minties kalbėjimą, apie žodžio prasmę, apie pasaulio kūrimą ir begalybės padalijimą, apie kita

Keturiolika trylika dvylika vienuolika. Sekundės. Kirvis atremtas į mintį. Tiesės budelis, įvykio giljotina, baigtinumo gimdyvė. Tolydaus perėjimas į diskretų. Begalės padalijimas į baigtinį. Kaip įmanoma mintis? Iš visos nenutrūkstamos mąslumo gijos atriekiamos atskiros dalys ir iškošiamos per kalbą į pasaulį. Bet koks kalbėtojas yra tik prastas analoginis siųstuvas, kuriam reikalinga aproksimuoti mintį kalba ir tik tada pasiųsti į eterį. Absurdiška, bet aš galiu keliais simboliais užrašyti savo mintį. Mintį, kuri pirmiausia yra prasmės košė, lavos upė, nepaisanti vagos. Ji neprasideda ir nesibaigia, kažką reiškia tik santykyje su viskuo kitku ir vis dėlto, mes jaučiamės užrašę savo mintį, kai žiūrime į puslapį sutartinių ženklų. Aš net negaliu pagalvoti apie tai, kiek iš mano intencijos aš palieku taip perduodamas savo signalą tam imtuvui, kuris skaitys visa šitai. Įvykis visada yra neigiamas reiškinys. Jis žymi suskaidymą, dalijimą, kuris negali būti atkartojamas į kitą pusę. Begalinio suskaidymas į baigtinį visada negrįžtamai pradangina informaciją. Iš raidės aš niekad negaliu rekonstruoti prasmės. Kalba taip lygu prasmei, kaip kelio ženklas, žymintis vaizdingą maršrutą, lygus pačiam maršrutui. Ir toks kelio ženklas naudingas tik tada, kai jau esu matęs vaizdingą maršrutą, idealiu atveju - būtent žymimąjį. Tik tada žinau, ko tikėtis. Iš kitos pusės, nurodydamas iš esmės neaprėpiamą vaizdų, įspūdžių, pojūčių rinkinį, jis visada turi omenyje tik vieną, nutiestą ir išgrįsta interpretaciją - visada tą patį kelią, su tomis pačiomis panoramomis ir vaizdu. Kitaip sakant, sakydami, kad ženklas nurodo į prasmę, turime omenyje, kad daugų daugiausia jis nurodo į prasmės interpretaciją, kuri iš anksto sutarta ir apibrėžta (matyta). Tūkstančiai nuovargių, perdurta sąmonė, kovinė apatija, vinis ir dumblas. Ką aproksimuoja šie įvaizdžiai, kokios vaizdinės, garsinės priemonės turėtų ateiti pagalbon čia, kur išnyksta bet koks tekstualumas ir reikia atsikratyti poezijos kaip apgaulės? Minties tąsumas neliečiamas. Įvykis neturi rastis. Kas sukuria medžiagą, energiją, viršpelnį? Tai, kas pasakyta, ar įtampa, likusi uždaryta smegenų katile, vis verdanti, besisukanti ir besimaišanti su naujais likučiais nuo kalbos? Kas suka turbiną - išleistas garas ar verdantis vanduo? Gal vis dėlto, siekiamybė yra turėti abu? Turi steigtis įtampa, turi likti nepasakyta, turi dingti informacija, turi įvykti padalijimas, turi įvykti perėjimas, turi būti kirvis. Mūsų pasaulyje būtina ir kitaip nepriimtina. Manęs neįtikina - aš vargstu, pykstu, skaidau ir smulkinu, krapštau ir stebiu, maištauju ir kovoju ir visame kame pasiduodu, barškindamas raides vieną po kitos, mesdamas kirvį į save. Bjauraus tapimas įdomiu yra žingsnis, kurį žengiant užtenka ištarti „žengiu“. Taip glitus, užkrėstas gniutulas iš mano minties masės virsta knyga, kurią galima rasti kas antroje lentynoje, jei tik „žengiu“ pasakomas aiškiai. Tokie glitėsiai sudaro viską. „Kaip gražiai pasakyta“ yra absurdas, vertas aukojimo. Autorius turi būti nulinčiuotas kaip dievas. Užmėtytas akmenimis, pakastas gyvas, užrišta burna ir visiškoje tyloje. Arba griaudint ir liūties lašams garsiai darkant žemę. Nežinau, kas būtų geriau.