Laiškas sau

Užsimerkiu. Plačiai atsimerkusi pamatau,

vešlia, ilga, žalia žole, kurią į visas

puses šiūrena šiltas, pavasarinis vėjas.

Aplinkui nieko nėra, tik aš - ištiesusi į

šonus rankas ir gaudanti vėją

savo trumpa, prasegta, odine striuke.

Ką darysiu? Šoksiu? O ne, ne dabar. dar labiau

išsirietusi - lyg laivo burė plevenama štiliaus -

uosiu tyrą, vėsiai šiltą, jodu

pritvinkusį vandenyno orą. Mėlynos, su

balta putele bangos ramiai dūžtančios

į skardžio šonus sukuria nuostabiausią

muziką mano ausims. Ošimas, ošimas,

vandenyno ošimas. Nuostabiausias kampelis,

kurį žinau ir pažįstų tik aš. Ar dar

kas nors yra čia buvęs? jei tik įsileidžiu. kiekvienas atranda

kažką naujo - arba neatranda nieko,

o kitą įsileisti pas save pavojinga, nesaugu,

dažnai keista. Prie to keistumo reikia priprasti,

nes kitaip aplankys dar bjauresni jausmai:

tuštuma, nepilnavertiškumas.

Prunkštelėjau taip,

lyg bandydama kvėpuoti po vandeniu dusčiau

nuo per didelio jo kiekio plaučiuose. Tai

buvo ne pašaipos, o baimės išraiška. taigi, apsidairiau,

stovėjau nebeviena. Kažkas aukštas artėjo

iš už nugaros. Atsistojęs šalia paėmė

mane už rankos. Nustebusi pažvelgiau

į mūsų sunertus pirštus. Tuomet

į jį. Nusišypsojau. Jis atsakė

tuo pačiu ir ilgesingai užsižiūrėjo

į vandenyną.

taip, dabar galėčiau šokti, nes kiekvienas

skardžio įbrėžimas, tai

patirtis, jau nebe mano, o mūsų.

Vieni įbrėžimai bus gilesni, kiti

silpnesni, o kai kurie nepamirštami.

nedaugelis supras šį

pasaulėlį, gamtos lopinėlį, bet

kiekvienas, kuriam pavyks čia

apsilankyti paliks daugiau ar

mažiau įspaustą pėdą ant

mano skardžio,

skardžio, kuris privatizuotas: atsipalaidavimo,

ramybės ir begalės prisiminimų…