Nereikšmingos problemos

Vyras pasakojo vyrui dienos įspūdžius prie alaus bokalo. Kalba buvo apie nieką. Paprasčiausias, sausas įvykių sekos atkartojimas. Antrasis vyras klausėsi pirmojo tarsi iš pareigos. Viskas vyko sklandžiai. Įprastas vakaras.   

Alkoholis turi tendenciją atverti širdis ir pažadinti žmoguj filosofą. Alus nesiskiria nuo degtinės. Tai tas pats alkoholis. Tos pačios tendencijos. Pasaulinės problemos dažnai randa netikėčiausius sprendimo būdus knaipės užstalėj. Vyras sutinka vyrą. Vienu tų vyrų buvo Henrikas.

Viskas juda ratu. Spirale. Nėra jokio tikslo kažkur skubėti pirmadienį jei už savaitės atsidursi ten pat. Progresas tai pagrindinė varomoji jėga žmogiškąjam sutvėrimui.

Henrikas labai nemėgo tiesių linijų, todėl dažnai nejaukiai jausdavosi gyvendamas mieste. Nors ir nebuvo religingas, dažnai mėgdavo sakyti, kad tiesi linija veda tiesiai į pragarą. Paprašytas paaiškinti jis atkirsdavo, kad gamta savo “natūralioj” formoj neturi tiesių linijų. Viskas kas tiesu ir taisyklinga - fiktyvi tiesa. Jis taip pat dažnai baisėdavosi tuo kaip sparčiai tiesios ir taisyklingos linijos keičia grakštų gamtos chaosą jo gimtąjame mieste.

Urbanizacija buvo vienu iš Henriko nepasitenkinimo objektų. Šį nepasitenkinimą jis dažnai skandindavo savo litrinio alaus bokalo dugne. Buvo net sukūręs tokią teoriją, kuri teigė jog alkoholis padeda atstatyti regos organų natūraliasias funkcijas vizualiai iškreipdamas tiesas linijas. Tokiu būdu atkuriamas balansas tarp jo ir gamtos.

Henriko balansas pastoviai keisdavosi nepriklausomai nuo traukos jėgos stabilumo. Taip buvo prieita išvados, jog visuotinė traukos jėga neturi jokios įtakos jo priklausomybei.  Jis nieko ir nekaltino, tačiau dažnai paršydavo nekvaršinti jam galvos su nereikšmingom vietinėm problemom.