Sapnas

Liūdesys, kaip skalda,
klampus purus smėlis vienatvės,
tuščios akys varvėjo
ašarom nebūties,
netekties tai nėra,
kaip nėra ir kalėjimų,
ligoninių,
kapinių,
kur žalvario tvoros gebenėm apvytos,
jau arklys pavarytas-
rytmečio purumos gauruotus debesis aria,
rausva saulė kojomis mane
žeme
ritinėja,
tai tik vėjas birbynėmis,
dūdmaišiais,
cimbolais,
tylumoj nebūties
man į ausį šnabždėjo,
keturakis ketvirtas mėnuo,
negirdėtais regėtais žiedais
išsprogdino mane,
į grožį, išmintį, nuopuolį,
niekas nematė-
nestebėjo,
tik stebėjos pro šalį lekuodamas
kvailas,
gauruotas,
bekvapis,
beausis- bejausmis
šuo.