„ Tyla „ ( 1 , 2 , 3 skyriai . )

1 .
Aya .

Ištraukiau šūsnį popiergalių iš spintos, ir pasigailėjau nepastačiusi šiukšlių maišo apačioje, nes viskas pažiro ant žemės . Diena matyt negalėjo būti bjauresnė . Tetos draugai atvažiuoja į svečius, kaklas tvinksi nuo skausmo, galva išūžta įvairių nesąmonių mokykloje . Nepakenčiama . Bet, nieko negaliu pakeisti . Susiraukiu, pasilenkiu surinkti visas šiukšles, kol negaunu per galvą knyga . Nuostabu . Beliko spintą ant savęs užsiversti, ir ..
- Oi mažyte, atleisk!
Viskas čia aišku . Atsistojusi pasisukau sau už nugaros .
- Tu čia ką veiki?
- Tik pasiilgau savo mielosios draugės Ayos!
Stebėjau, kaip lėtai nuo stalo slenka juodas dūmų gumulas ir virsta į mano atvaizdą . Vėl, kaip visad, mano mielasis demonas išdarinėja nesąmones . Na, šį kartą jis bent jau su rūbais ir nenusiskutęs plaukų ..
- Sanronai, ką vėl pridirbai?
- Tu apie savo tetą? – nusivaipė demonas ir ėmė sukinėtis ratu kaišiodamas liežuvį .
- Taip .
- Tik paleidau virtuvėje kelias peles .
Atsidusau . Jis visad taip . Vis ką iškrečia, vis ką pridirba . Nepaliaujamas vaikas, nors jam virš kelių šimtų metų . Manyčiau, turėtų būti protingesnis, negu aš . Dabas, tematau visišką nesąmonę . Nesąmonė . Taip, tik šitaip įmanoma viską vadinti . Nusisukusi ėmiau rankioti vis dar ant žemės likusias šiukšles .
- Taigi taigi, turėsime svečių? - Sanronas nusižiovavo ir užšokęs ant stalo nuspyrė ką tik tvarkingai sukrautų knygų krūvą .
- Taip . Juk žinai . Tu visada viską žinai . – nekreipdama dėmesio į jį surinkau šiukšles ir užkėliau į galvą paleistą  knygą lentynon .
- Nebūk tokia susiraukusi . Atrodai baisiai . – ir nutaisė šlykščią grimasą .
Toliau nekreipiau dėmesio, tvarkiausi ir tai jį aiškiai nervino, nes buvau pripratusi prie jo kvailiojimų . Nors, kartais tai tikrai siutindavo . Nemalonu stebėti save besivaipančią ir besikratančią kaip psichinę ligonę . Tačiau savotiškai, buvau tokia .
Atsidusęs demonas nušoko ant žemės, stvėrė mane už pečių ir atsuko į veidrodį . Prisimerkiau . Kaštoniniai plaukai, suimti į uodegą, kelių metų senumo megztinis nutrintomis spalvomis, papilkėjęs veidas, apsmukę džinsai .. Ne koks vaizdas . Nekenčiau žiūrėti į veidrodį . Tai mane pykindavo .
- Pažvelk į save . – jau labai rimtu balsu tarstelėjo Sanronas ir persivertė į aukštą, žilą vyriškį, pardavinėjantį kojines netolimoje parduotuvėje . – Pažiūrėk, ką iš savęs padarei .
Nukreipiau žvilgsnį į šalį . Tai mane siutindavo, jis visad taip darydavo . Jis visad mane nervina . NESĄMONĖ .
- Akys, plaukai, tu pavertei save kaliause . O tokia mergina galėtum būti ..
- Bet nebūsiu! – trenkiau per jo rankas ir pasitraukusi vėl ėmiau viską tvarkyti .
Dar ilgai demonas kartojo mano vardą, bandė atkreipti į save dėmesį, tačiau aš tylėjau . Tylėjau, nemačiau, negirdėjau jo . Po valandos, jis dingo . Įtemptai rūšiavau sąsiuvinius, kol pajutau akyse besitvenkiančias ašaras . Praėjus kelioms akimirkoms, nebegalėjau tverti, kritau ant žemės, apsikabinau kelius ir nepaliaujamai pravirkau . Kaip galėjau džiaugtis, kaip galėjau žvelgt į pasaulį kitaip, mylėt save, jeigu nebeturėjau šeimos ..?





2 .
Sanronas .

Kvaila merga . Kvaila, nieko nesuprantanti merga . Slinkau per namų stogus raukydamasis nuo lietaus lašų . Sustojęs prie didžiulės bažnyčios arkos pasiverčiau paukščiu ir atsitūpiau . Vaizdas stulbintis . Porelė idiotų mušasi gatvėje, kelios katės dergia ką tik šlavėjos nuvalytą kelią, praeiviai, lyg gyvulių banda stumdosi ir lekia su savais darbais . Kaip tai pabosta . Žmonės tokie tipiški individai . Jiems tik vienas galvoje, jie net mūsų nemato . Na, yra išimčių .. Papurtęs galvą pažvelgiau į dangų . Aya su kiekviena diena vis labiau nyko . Pamiršau jos tą vaiskią, žalią akių spalvą, šypseną ir juoką . Ji tik šiek tiek paaugo, tačiau vidumi, jau buvo merdėjantis, senas žmogus .
Viską atsiminus pasidarė sunkiai bloga . Lyg vakar dieną pamenu pirmą mūsų susitikimą . Tada, kaip ir dauguma demonų, naktį traukiau krėsti kvailysčių, tačiau atsiskyriau nuo būrio ir pasukau tamsiomis gatvėmis . Galbūt, čia rasiu kažką linksmo . Bėgdamas keliu pasiverčiau bjauriu karpuotu padaru, ne todėl, kad mane kas pamatęs numirtų iš siaubo, nes niekas mūsų ir nematė, o tik dėl linksmumo . Kodėl gi nepasivaipius? Tada išgirdau tylų verksmą . Pasisukęs į gatvės galą išvydau mažą siluetą . Sušalusi nuo lietaus mergaitė ėjo gatve ir gailiai kūkčiojo . Išsiviepęs, nusprendžiau jai užkliudyti koją ir parversti į balą . Tai atrodė juokinga iki tol, kol prisiartinęs sustingau . Ji taip pat sustojo . Ir žvelgė į manę nuostabaus grožio žaliomis akimis . Lyg mane matytų . Palenkiau galvą į šoną, stebėjau ją, kol trenktai išsišiepęs tėškiau didele letena į šalia esančią balą nuliedamas ir taip šlapią vaiką purvu . O tada, likau nustebintas . Kelias akimirkas ji dar pažiūrėjo į mane ir visiškai nebijodama puolė į glėbį, apsikabino ir ėmė raudoti . Nesupratau nieko, pats neaišku kaip padėjau ranką jai ant peties ir paglosčiau plaukus .
- Tu .. Mane matai? – nujaučiau kažką negerą .
- Matau ..
Sustingau . Balsas .. Jos balsas skambėjo ne gatvėje, ne čia, kažkur, kur būtų girdėję kiti, o mano galvoje . Šita maža snarglė naudojosi telepatija . Ir net labai puikiai, todėl, kad savo gentainių demonų mintyse taip gerai negirdžiu, kaip jos . Atsidusau lyg gavęs keptuve per galvą .
- Tu naudoji telepatiją? Kodėl nešneki kaip .. Normalus žmogus?
- Negaliu . – tada ji atsitraukė ir parodė į skarelę ant kaklo .
Nieko nesupratau . Stebėjau, kaip jos maža rankutė nutraukia medžiagos skiautę atidengdama kaklą . Pajaučiau, kaip atvipo lūpa . Visą jos kaklą juosė bjaurus, raudonas randas . Toks, kokio dar matęs nebuvau . Mes, demonai, dažnai susipešame, tačiau ši žaizda .. Viskas buvo panašu lyg į kelis vielos rėžius . Pasisukau į šoną .
- Tu nesveika . Žmonės demonų nemato .
- Aš matau .
- Tu nesveika . – pakartojau ir vėl atsisukau į ją .
Galbūt ir nugriuvęs būčiau, bet kažkaip išsilaikiau ant kojų . Ji šypsojosi ir visiškai be baimės žvelgė į mane . Paskui užsirišo skarelę ir tūptelėjo nusilenkdama .
- Aš Aya .
- Aš Sanronas . – nevadinčiau savęs nustebusiu, bet toks ir buvau .
Kaip idiotas žvelgiau į ją . Žmogus, matantis demonus, kontroliuojantis telepatiją ir dabar draugiškai tauškiantis su manimi . Kas per velnias? Persimainiau į mažą raudonplaukį berniuką maždaug jos amžiaus ir aišku vėl likau nustebintas, nes jos tai – nenustebino . Dabar stovėjom vienas priešais kitą ir vėpsojom į akis . Purvo lašiukai riedėjo jos veidu . Kažkodėl pasigailėjau ją išpurvinęs .
- Taigi .. Per randą negali kalbėti?
- Taip, netekau balso . – ji atsiduso .
- Iš kur tas randas? – ėmiau domėtis .
Ayos akyse sužibo ašaros, ji paėmė mano ranką ir spustelėjo ją .
- Ar palydėtum mane iki namų? Galėčiau viską papasakoti . Bijau vaikščioti, kai tamsu .. Pavėlavau grįžti iš kapinių .
- Na .. – jaučiausi keistai . Lydėti ją iki namų?! – Palydėsiu . – sužiurau į jos ranką spaudžiančią manąją .
Taip patraukėme gatve . Ji vis vien nepaleido mano rankos . Ėjom greta, lyg du draugai . Matyt iš šono būtų atrodę kvaila . Maža mergaitė keistai mataruoja viena ranka, lyg spausdama kietą, nematomą daiktą . Kuo toliau, tuo labiau pradėjau jos gailėti . Jos padėtis nebuvo itin maloni . Tėvai žuvo keistoje avarijoje, ji liko visiškai viena, tik su kvaila teta, kuri mąsto vien apie tai, kaip atrodyti gražiai ir atsikratyti Ayos . Kalnai žaislų, daiktų, niekas jos nebedžiugina . Nes ji neturi draugų, yra kitokia .
- Vadinasi, esi visiškai viena? Matai demonus, viskas pasikeitė po avarijos?
- Taip .. – ji stabtelėjo prie didelių vartų į prašmatnų kiemą . – Štai, čia gyvenu ..
Mergaitė pažvelgė į mane keistai maldaujančiomis akimis . Viskas buvo labai neįtikėtina . Jutau, jog nenoriu nuo jos atsiskirti . Ir jutau, jog ji taip pat to nenori .
- Ar mes dar susitiksime, Sanronai ..? – paklausė .
- Pažadu .
Nusisukau ir nuėjau tolyn gatve . Kūnų bėgo šiurpuliukai, nes ji stebėjo mane . Kaip dingstu tyliose nakties gatvėse . Ir tik visiškai nuo jos nutolęs išgirdau vartų girgždesį . Sustojau . Pirmą kartą gyvenime, pajutau norą kažkuo pasirūpinti . Ir tai nebuvo demonas . Tai buvo žmogus .

***

Nuo mūsų susitikimo dienos praėjo septyneri metai . Spjoviau nuo stogo į pro šalį bėgantį praeivį, jis keistai nusipurtė ir pasitynęs galvą nusikeikė . Aš nusijuokiau ir snapu pasikasiau sparną . Bet tas juokas ir linksmumas greitai pranyko . Man iš šono pasirodė juoda katė ir atsisėdo šalia .
- Tai kodėl neleidi dienos pas savo augintinę? – abejingai tarstelėjo ji ir ėmė apžiūrinėti nagus .
- Sakiau jos taip nevadinti, Kjara . – susiraukiau .
Kjara buvo mano vaikystės draugė . Jeigu galėčiau ją vadinti drauge . Abu jau turėjome po penkis šimtus metų . Bet kokia kvaila maža ji buvo, tokia ir liko .
- Atsimink, jog ji tau padėjo . – nusiviepiau, nes tai Kjarai kirto skaudžiai .
Aya turi dar vieną neįtikėtiną gebėjimą . Ji ne tik mato demonus, bet ir sugeba gydyti jų žaizdas . Jis prisilietimas užtraukia net giliausią žaizdą . Kartą Kjara sunkiai susižeidė per demonų varžybas . Jeigu ne Aya, ji jau būtų negyva .
- Nesuprantu, ko tu vis valkiojiesi pas ją . – prunkštelėjo katė ir pasirąžė .
- Nes jai reikia manęs .
- Nes tau reikia jos, kvailį .
Ji atsistojo ir aš vos susivaldžiau jai neiškirtės akies . Nes ji buvo teisi . Man reikėjo Ayos, norėjau būt su ja . O pagal mūsų įstatymus, tai tiesiog idiotiška . Demonė stryktelėjo nuo stogo ir pranyko . Po kelių akimirkų tą patį padariau ir aš . Norėjau pamatyti Aya .









3 .
Aya .

Nusičiaudėjau . Velniava, kažkas mane apkalbinėja . Nesąmonė . Galiu galvą dėti, kad tai Sanronas . Ir išvis, kas jam pasidarė? Kažkoks keistas pastaruoju metu . Mėtosi tai šen, tai ten . Vis maino savo nuotaikas . Baigiu nuo jo kvailysčių užtrokšti . Tačiau, tai ne mano problemos.
Atsikvėpusi išeinu iš savo kambario ir nusileidžiu laiptais žemyn į svetainę . Teta vis dar kuičiasi dailiai rūšiuodama statulėles ant židinio . Atsikosėjusi atkreipiu jos dėmesį save ir rankų ženklais parodau, jog noriu išeiti į lauką .
- Jokių ėjimų kažkur! Juk turėsime svečių! – atkerta ji .
- Bet aš noriu ..!
Ji tik mosteli rankomis parodydama, jog neperkalbėsiu jos ir toliau įnyksta į savo darbą . Aiškiu nepasitenkinimu spiriu į stalą nuversdama nuo jo tuščią vazą ir grįžtu į savo kambarį . Kaip mane visa tai siutina! Namai jau seniai blizga švara, svečiai atvyks tik po .. Pasigirsta skambutis į duris . Prišokusi prie lango išsižioju . Apačioje jau laukia tetos draugai bei jų sūnus . Vaikinas pasisuka tiesiai į mano lango pusę ir nusišypso . Atbula metuosi nuo lango ir dar ilgai nesuvokdama nieko stebiu stiklą . Kūnu nubėga šiurpuliukai .
- Kas čia per šokinėjimai? – nepatenkintas purkšteli Sanronas vėl kaip iš niekur atsiradęs kambaryje .
- - Tas vaikinas .. Pažvelgė į mane lyg būtų matęs jį stebint, nors užuolaidos iš lauko pusės nepraleidžia jokio vaizdo ..
Mane nuo nerimo išpylė prakaitas, o demonas vis dar spoksojo į mane kvailu žvilgsniu . Jis prisliuogė prie lango pasiversdamas katinu ir ilgai stebeilijosi į svečių pusę, kol mano teta atvėrė duris ir įleido juos vidun .
- Na ..? – paklausiau .
Sanronas pasisuko į mane kaip niekad rimtomis akimis .
- Rodos nuo dabar, mane matai ne vien tu .