Džudės laiškas be adresato

taip mylimas
tenai stovėjo miestas
net graudu grožybių ištylėti
esu žiedelis lauko ir lelija slėnio
šiandieną būsiu
trauklapis ant tako

taip rokavos
miesto pastatai ir žmonės
taip rokavosi kiekvienas
miesto turtas
lyg užburtas
gyvenimo nepaprastybių

kol kartą miesto laukus
takus slėnius ir medžius
iššukavo visa griaunantis cunamis
ir kas tiktai buvo gražu
pavertė rūkų rūkais
pavertė niekais
pavertė sujauktais namais
mano, pavertė

tenai nebėra mūsų parko
o Dieve
tenai nebėra ir mūdviejų medžio
pažiūrėk
slėnyje nebeliko ir
gražiausiosios mūsų lelijos
ar matai
tenai ir mūsų suoliuko neliko

praėjo metai
gal keli gal daug
aš vis grįžtu
kur žydi mūsų parkas
kur amžinai žaliuojąs mūsų medis
mūsų lelija
suoliukas mūsų

vis grįžtu

- - - - - - - -

o dabar
toks liūdnas mano miestas
tyli kai važiuoju
norisi sugrįžt ir apkabint kas tik
belikę išbučiuoti noris

ir atiduot atodūsį oran