prabėgau

viens
du
trys
laibi pirščiukai
temstant prispaudžia šešėlį
matau pro langą
kaip garuojančiai iškvėpi
šešėliui įsitempus
pakeičia formą daiktai
jungiantys kambario užkampes
kuriose seniai mes užstrigę -
blakstienų pakraščiais permeti vėl
keičiantį formas šešėlį
dingsta
ir aš nebežinau ar jis mano buvo
ar tavo --
o gal tik užsižiūrėjom.