***

Tas vaikis man patiko. Sėdėjo jaunas, gal septynių metų, antroje autobuso sėdynių eilėje, prie lango. Už nuo smarkaus vėjo mane saugančios stiklinės sienos nei lijo, nei snigo, tačiau niūrumo dangui pavydėtų ir bulves skusti pasodintas kareivėlis sename holivudiniame „bajavyke“, todėl, būdingu sau tiesmukumu, entuziastingai ėmiausi žvalgytis aplink ieškodamas potencialaus herojaus savo naujam pasakojimui. Rankose jau vartaliojosi visai ne tam skirtas darbo kalendorius ir pieštukas, kuriuo rašyti man patiko kur kas labiau, nei rašikliu. Lyg juostinį, seną, neautomatinį fotoaparatą lyginti su šiandieniniais technikos stebuklais.

Vaikį stebėti man buvo ganėtinai paprasta, sėdėjau aš kitapus jo, taip pat antroje eilėje. Dar autobusui nepajudėjus pasigailėjau, kad nenuėjau sėstis kiek tolėliau, tačiau šiek tiek aplenkdamas savo paviršutiniškumą pamaniau, kad negalima visuomet rašyti apie senatvės ir gyvenimo naštos slegiamas senutes. Nubraukęs savo išankstinį nusistatymą ir, niekaip nepaneigsi, įvairią gyvenimišką patirtį mestelėjau į vaikį atvirą, paprastą, miesto, studijų ir asmeninių kaprizų nesugadintą žvilgsnį. Jis atsakė tuo pačiu, drąsiai pažvelgdamas man į akis ir, kitaip nei dauguma mano bendrakeleivių, nenusukęs žvilgsnio nei po sekundės, nei po dviejų. Akių gilumoje, atrodo, perskriejo momentinis smalsumas, tačiau tyrinėjo jis mane neilgai – iki pirmo trugdžio, pirmo dirgiklio autobuso tarpduryje. Mano rankose vėl sukirbėjo pieštuko prisilietimo trokštantis darbo kalendorius.

Pro autobuso siauras duris, sunkiais žingsniais kopęs laiptais, pakilo apie keturiasdešimties metų vyriškis. Iš pažiūros jis priminė vieną tų tipažų (ir, kaip vėliau supratau, viršuje toks ir buvo) – nelabai drąsus, bet kartais nevykusiai pajuokaujantis, neypatingai protingas, tačiau paprastai geros ar bent nepiktybiškos širdies žmogus. Paprastas, nedaug pasiekęs, nedaug siekiantis, bet doras vyriškis: neaptarsi su juo didžiųjų, aktualiausių problemų, nepakalbėsi ir apie meno vingrybes ar ką dar labai iš pirmo žvilgsnio protingo, tačiau paprastas tiesas jis tau išbarbens be jokio vargo. Kas balta, kas juoda, kas pilka. Klausimas, kaip jis savo vaikus auklėtų, kokie jie užaugtų, bet kad myli – matai iškart.

Mano didžiulei nuostabai Vaikis tuoj sukruto. Mestelėjo ilgą žvilgsnį akiniuoto vyro link ir, stebėdamas autobuso naujoką pasislėpęs už sėdynės, viena ranka nuo gretimos vietos nutraukė kuprinę ir pasidėjo sau po kojimis. „Pažįstamas? “ – pagalvojau; trumpam net šmėžtelėjo mintis, kad galbūt tai jo tėtis. Vyriškis, garsiai pakalbėjęs su vairuotoju ir pūsdamas iš plaučių paskutinius dūmus tais pačiais sunkiais žingsniais patraukė gilyn, į kartu bekeliaujančių glėbį, tačiau nepasiekęs ir trečios eilės staiga pasimetė ir sustojo it įbestas į plonas, metalines autobuso grindis. Autobusas toli gražu nebuvo pilnas, tačiau štai žvilgsnis kairėn, dešinėn, suraukti antakiai – ir Dėdė, pažvelgęs į jį bespoksantį Vaikį, staiga paklausė – „Čia užimta? “. Dabar, vaikiui greit sukrutus ir papurčius galvą – „Laisva“, – spoksojau jau atvirai. Dėdė užsikėlė viršun savo krepšį ir prisėdo šalia. Bent minutei stojo beveik visiška tyla – Vaikis spoksojo į Dėdę, Dėdė spoksojo į sėdynę priešais, aš spoksojau į spoksančius Vaikį ir Dėdę. Tik mano rankose vis šnarėjo pamažu, tyliai ir beveik nepastebimai verčiami darbo kalendoriaus lapai – ieškojau vietos, ir kuo daugiau.

Šiek tiek patylėjęs Dėdė, matyt, pagalvojo, kad taip nedera – vaikus reikėtų pakalbint, kitaip kelionę iškęst ganėtinai sunku. Tai žinojau ir iš savo patirties, tad pirmas klausimas manęs nenustebino, kaip nenustebino ir antras, ir trečias. Sužinojęs bene pačius svarbiausius kiekvienam suaugusiam, bet mažiausiai svarbius vaikui faktus – amžių, vardą, pažymių lygį mokykloje, brolius-seseris (Vaikis turėjo vieną trylikametį brolį) – Dėdė pagaliau išjudino jaunėlį ir šis, lyg bendraudamas su nauju savo amžiaus draugeliu, jau nebelaukė paskatinimo. Jei valerijonas žmones skatintų bendrauti taip pat, kaip kates – daug, be paslapčių ir kuklumų – Vaikis užvartojo išties daug.

- Aš darau pats peilius. Reik tik gabaliuko medžio ir metalo. Pats išsikalu tą peilį su tokiu aplink, kad jei kirstų – vach! -, neįkirstų. Ir pasidarau rankeną. Ir pardavinėju juos po 100 litų. - mano rankos ėmė drebėti, vis verčiau ir verčiau puslapius mintyse kartodamas Vaikio žodžius, kad nepamirščiau, kad įsikalčiau kiekvieną vaikiškos fantazijos persmelktą ir apgalvotą smulkmeną. – Aišku. Juk rankų darbo. – reikšmingai linktelėjo jis pasakęs tuos žodžius tokiu tonu, kad nesusilaikiau, nusijuokiau užspaudęs burną alkūne. – Kieme pardavinėju, kai draugai susirenka.

- Aš galėčiau viską iš medžio padaryt. Lengva. – toliau lengvu balsu kalbėjo berniukas tuo pat metu žiūrinėdamas savo megztinį taip, lyg matytų jį pirmą kartą. – Tik reik mokėt. Mano broliui 13 metų, o man 9, tai tas nei peilio iš medžio nepasidaro, o aš šautuvą tikrą pasidaryčiau.

Mano nuostabą ir literatūrišką susižavėjimą sukėlė Dėdės elgesys. Atrodo, jam net antakis nepakilo – nesudvejojo Vaikiu nei sekundei, akies mirktelėjimu priėmė šio žaidimą ir, įsipatoginęs, ėmėsi klausytis ir klausinėti. Kaip to paties amžiaus draugelis, gausiai gamtos aprūpintas vaizduote. Vaikis jau ėmėsi naujo pasakojimo:

- Va čia kai žvejojau pas mus sodyboj, tai pagavau šamą tokį, 80 kilogramų svėrė. Pats ištraukiau. Kiti netiki, kad su zylka pagavau, bet buvo paprasta. Tam šamui kabliukas į liežuvį įkibo, tai negalėjo nukąsti.

- Kotletus kepėt? – nė kiek istorijos keistumu nenustebęs paklausė Dėdė.

- Ne-e, - šešiasdešimtmečio žvejo-vilko balsu pratęsė jaunuolis, tarytum būtų savaime suprantama, jog iš šamo kotletų kepti neapsimoka. – Paleidom. Nufotkinom ir fotkę į internetą įkėlėm.

Mintyse šaukiau, nespėdamas pieštuku keverzot užrašinėje, rėkiau kaip Faustas – „Sustok, akmirka...! “. Beklausant fantazoriaus prisiminiau ir savo jaunas dienas – tuomet, atrodo, ir pats tikrai nesiskundžiau minčių laisvumu, kurį dabar taip vertina mane supantys menininkai ir mianininkai. Visgi kambarin įėjus tėčiui, mamai ar net broliui fantazijos prapuldavo akimirksniu – susigėdęs apsimesdavau dainavęs ar dar ką veikęs, visiškai nekalto ir nekeisto. Kur gi jau ten svetimam štai šitaip įtikinamai pasakot savo nuotykius – vaikis jų tikrumu neabejojo nė sekundei.

Tačiau prisiminiau ir kitą vaikiškos vaizduotės pusę – tą, kuri verčia šiek tiek save kilstelti tarp draugų, kuomet nori būti įdomus, nori, kad visi su tavimi draugautų, kad tave kviestų išeiti į ketvirto aukšto balkoną pasikalbėt, kad klaustų, kada išeisi, galų gale – kad pakiltų aukštyn, tavo vaikystės draugai, ir kukliai, trypčiodami vietoje paklaustų tavo tėvų – „Ar galėtų išeiti į lauką?.. “ Vaikis taip pat prisiminė šią pusę.

- Dar aš turiu tris nešiojamus kompus, - tarė visai nekukliai Vaikis, šiek tiek aukštyn kilstelėjęs nosį – demonstratyviai, lyg nemokšiškas aktorius, tačiau akyse jis tvirtai tikėjo savo žodžiais, ar bent labai norėjo jais tikėti. – Vienas dvi štukes kainuoja.

- Tai gerą tėtį turi, - jau kurį kartą mane nustebino savo ramiais ir taikliais žodžiais Dėdė.

- Esu medžiotojas, - tarytum pariravo Dėdės geraširdiškumą Vaikis. – tai viską gaunu.

Kuriam laikui stojo tyla – berniukas krapštėsi krepšyje, Dėdė stebėjo jį galvodamas, matyt, kaip priimti štai tokį Vaikio tiesmukumą ir pasididžiavimą savimi. Aš taip pat, bebaiginėdamas rašyti paskutinius jaunuolio žodžius, mintyse vis kartojau ir kartojau – „tai viską gaunu... “ Galiausiai supratau, kad tai tik vaikiški norai. Vargu, ar jis gauna viską, ko nori, tačiau jis kartais, mintyse turbūt suprasdamas, kad tai nėra labai gerai, norėtų turėti tokius tėvus, norėtų turėti tris kompus po dvi štukes. Norėtų gyventi taip, kaip jam sufleruoja jo fantazija. Panašu, kad Dėdė galvojo panašiai. Trumpam man pasirodė, kad Vaikis suprato leptelėjęs per daug pasipūtėliškai – jis lyg susigėdo. Ir pabandė savo gėda nuplauti jam patogiausiu ir jau, supratau, būdingiausiu būdu.

- Vieną kartą medžiojom su tikrais snaiperiais, - prakalbo Vaikis. Aš tuoj pat prisiminiau žaidimo „Counter-Strike“ populiarumo laikus. – tai ten buvo briedis ir stirnos. Tai mes su draugu galvojam – jeigu briedį nušausim – tūch tūch! - stirnos mus sudaužys, o jei stirną nušausim, briedis su kitom stirnom sudaužys – chmach!

Sakoma, kad vaikai žiaurūs. Vaikio žiaurumu nesistebėjau nei aš, nei dar kas iš aplinkinių, nors jo tauškėjimą girdėjo be jokių abejonių visi. Bepasakodamas šią istoriją jis pradėjo krapštinėt visur, kur tik siekė rankos – panašu, kad visiškai paskendo prisiminimuose.

- Bet mum pasisekė! – sunerimusią intonaciją Vaikis pakeitė jau kiek linksmesne gaidele ir tęsė pasakojimą mojuodamas rankomis į visas puses ir kiek neproporcionaliai išpūstom akim žiūrėdamas tiesiai į Dėdę, kartas nuo karto šiek tiek pakikendamas. – Metėm dūminę granatą – bach! sprogo – ir norėjom pabėgti, ridenomės, o iš mano vinčesterio iškrito šovinys. Bet tas briedis bėgo paskui mus ir norėjo sudaužyti, bet tada užlipo ant to šovinio – tūch! – ir iššovė! Sau į galvą pataikė. O stirnos išsigando dūmų ir pabėgo. Tai taip ir briedį nušovėm, ir niekas nesudaužė. – lyg daug pamokančią pasakėčią pabaigė Vaikis. Dėdė, jaunuoliui bepasakojant, sugebėjo tik linkčioti besišypsodamas ta suaugusiųjų šypsena, vos pastebima, bet dėl to nemažiau nuoširdžia.

Mano pieštukas vis judėjo, viena istorija keitė kitą – neturėjau laiko net savo minčių užrašyti, kurios liejosi it iš gausybės rago. Vis raminau save – „nepamiršiu, nepamiršiu! “ – ir rašiau, drebančia ranka keverzojau darbo kalendoriuje citatą po citatos. Vaikis kalbėjo taip, kaip kalba tik vaikai, su jiems būdingais jaustukais, rankų mostais bei kalbos kultūros dėstytojus šiurpinsiančiais žodžiais ar tuo, kas iš jų liko. Dėdės įsikišimo jau visai nebereikėjo: Vaikis jau - lyg šniūrėliu ar sukamu rakteliu užvesta beždžionėlė, jis daužė būgnus ir žygiavo tiesiai nematydamas stalo krašto, nuo kurio nukris. Stalo krašto, panašu, net nebuvo, kaip nebuvo pabaigos laisvę įgijusiai vaizduotei.

- Vieną kartą, - vėl pradejo Vaikis, - išgelbėjau erelį, nuvežiau pas veterinarą. Pasveiko. Susidraugavom, dabar kaime gyvena. Mok kalbėt! – prisiminiau kalbos kultūros dėstytojo žvilgsnį. – Sakau jam – „pasakyk „tu durnius““, „tu durnius! “. Bet balsas buvo ne kaip erelio, o kaip papūgos. Tai po to pavirto į papūgą.

Išgirdęs tai net ir, atrodo, toks šaltakraujis Dėdė jau nesusilaikė – jam, atrodo, nuo nosies akiniai nusmuko, išsipūtė akys. Springome juoku – aš, Dėdė, net kelios moterėlės, sėdėjusios netoliese. Vaikis nepastebėjo – atrodė, jog „prisiminė“ kažką labai nemalonaus. Akimirksniu persimainęs – supykęs tuo vaikišku pykčiu, demonstratyviai papūtęs lūpas – jis piktai trinktelėjo savo liauna ranka per atlenktą staliuką taip, kad šis stipriu trenksmu užsidarė. Vaikis atlėgo taip pat greit, kaip ir persimainė prieš keletą sekundžiu – štai jo akys jau žiūri į vairuotojo galinio matymo veidrodėlį; susigūžęs jis, panašu, trumpam atsipeikėjo, išsibudino iš savo fantazijų pasaulio. Trumpai autobuse suaidėjo piktas vairuotojo balsas – „Vaike, ką tu ten darai vis?! “ – ir visi žvilgsniai, visos šypsenos atsisuko į susigėdusį berniuką, kuris ko tai sumenko, pasislėpė už sėdynės. Tačiau kukliu vaiku jis pabuvo labai trumpai – kaip ir prieš tai, kaip ir, matyt, kiekvieną kartą, gėdos jausmo jis pasistengė atsikratyt vėl pasinėręs į prisiminimus.

- O kaip nekenčiu genio, - prašnabždėjo jis prieš didyjį įvykį jam toptelėjusius atsiminimus. – Vieną kartą į kaktą gerai man pakalęs buvo.

Aš, Dėdei vis dar spoksant netikinčiom akim, nesusilaikiau jau trečią kartą, nusijuokiau į alkūnę kiek pašaipiai pagalvojęs – „Nejaugi? “ Vaikio veide vėl trumpam šmėžtelėjo įsižeidusio berniuko išraiška. Kaip gi jis tikėjo savo pasakojimais... Taip stipriai, jog išties, panašu, sugebėjo nekęsti to vargšo genio, kurio jis gyvo galbūt gyvenime ir matęs nėra. Ir netolimoje bei tolimoje ateityje aš vis sėdėdamas pagalvosiu ne kartą – tokia vaizduotė, gerai ar prastai augusio vaiko galvai?

Kelionė artėjo prie pabaigos. Kartkartėmis nusnūsdamas pabusdavau girdėdamas vis kitą berniuko pasakojimo – kaip jis pirko „snaiperį, kur tik viena kulka 50 litų kinuoja, bet užtat – tuftuf! - per du medžius kiaurai kerta“, ar kaip gyvendamas sodyboje nutiesė per ten buvusį prūdelį (tą patį, kuriam 80 kilogramų sveriantį šamą pagavo) tiltą ir kaip ketino tokį tiltą per viename Kauno parke esantį tvenkinį nutiesti, nes „jo ten būtinai reikia ir nesuprantu, kodėl niekas dar nepastatė. Pff, labai lengva. Tokį, kaip beždžionių. Užlipi ir linguoja. Jeigu nemokėsi, tai – trštš! – ir nutrūks. Paskęsi. “

Rankos pavargo, dieną jau seniai pakeitė vakaras, kurį savo ruožtu godžiai keitė naktis, jau ne žiemiškai tamsi, bet nemažiau liūliuojanti siubuojančio autobuso pagalba. Pro šalį lėkė automobilių šviesos, o energingą Dėdės ir Vaikio pokalbį pakeitė jau tylesnis šnekučiavimasis, tarytum ir jaunasis suprato, kad šūkaut, mojuot rankomis nereikėtų jau ir jam. Dabar bendrakeleiviai vėl tekalbėjo apie žemiškus dalykus – mokslų svarbą, pažymius, draugus ir šeimą. Aplink, kas daugiau, kas mažiau, tačiau akimis sulėtintai mirksėjo jau beveik visi. Mano į save nemažai informacijos per vakarą surinkęs darbo kalendorius jau ilsėjosi ant gretimos sėdynės, ilsėjosi ir budėjo – galbūt dar prireiks?

- Kai užaugsi, galėsi išvažiuot į užsienį, - staiga nei tai paklausė, nei tai tyliai tiesiog pasakė Dėdė. Kažkoks keistas prieskonis buvo tuose žodžiuose. Prisiminiau jo tipažą.. ne. Netinka. Tam sakiny buvo daug supratimo, daug keisto kartėlio. Tačiau dar keistesnis buvo berniuko atsakymas.

- Ne, man Šiauliuose geriausia. Ten geriausia.

Tas vaikis man patiko.