M be M

Trankosi tramvajų kojos,
niūrūs žibintai nurengia
šaltą nakties visumą,
geležim apipiltam kvartale.

Tai rūdyjančios rogutės
laksto į šonus,
o bažnyčios varpai -
pritariamai linguoja.

Tu stovi sumenkęs
tamsos vidury,
ir stebi, tik stebi -
kaip gyvena kiti.

Nedrįsti žengt į šoną,
ar galvą pasukt,
įkvėpt gryno oro
ir tyliai (o gal garsiai) nubust!

Tik varpai, tie varpai
vis linguoja nakty,
gyveni, ar žiūri –
kaip gyvena kiti?

Nebijok, atsisėsk,
paklausyki darsyk,
tai varpai, ar širdis -
aimanuoja nakty?

Nuvažiavo tramvajus,
ir stojo tyla,
paklausyk, ar girdi?
Tai širdelė tava.

Ar dabar supratai,
kam skambėjo varpai?
Tai širdelėj liūdnoj
tu save skandinai.