Laiškas Baldrui

Kažkada seniai seniai, kai keliavome Sirijoje, apsinuodijau vandeniu (tiksliau gyviu, jame buvojusiu). Atvykome į Palmyrą- miestelį dykumoje. Nepakeliamas karštis plieskė virš manęs ir lygiai toks pat nepakeliamas degino iš vidaus. Kai mano bendrakeleiviai išėjo ieškoti pagalbos, likau viena antro aukšto kambary, kuriame buvome apsistoję, skendinčiame prieblandoje ir tyloje. Iš visų pusių jis buvo apsuktas stinglios dykumos ir tik jos vėjas- sausas ir šaižus- švilpė pro pravertas balkono duris, plaikstydamas nuskurusią užuolaidą. Jaučiau, kaip gyvybė mane pamažėl apleidžia. Kaip žmogiškoji gyvastis užleidžia vietą perdžiūvusiai negyvai žemei manyje. Kurį laiką tikrai atrodė, kad esu kažkur kitur, nei baltose (tariamai) paklodėse tįsantis begyvybis mano kūnas. Tada prisiminiau sceną iš Bertolucci'o „The Sheltering Sky“, kurioje vienas veikėjų- taip pat dykumoje- bemirštąs. Kažin kokia tobulybės pajauta tada mane pasigavo. Mintis, mirti vidury dykumos lyg geros režisūros filme ir būti palaidotai smėlio kopose, tuo metu kaip niekad atrodė žavi.
Turbūt, mano pomėgis prisiminti kokį literatūrinį ar kinematografinį tekstą išryškėja tada, kai atsiduriu kažin kokioj, ypatingumo šydu pridengtoj situacijoj, ir žūtbūt noriu tą šydą nutraukti, idant viskas aiškiai pasimatytų. O gal mes visi nuobodžiai apie tą patį ir toks prisiminimas tik išryškina spalvas. Apie gimimą ir mirtį. Meilę ir išsiskyrimą. Palaimą ir nuobodulį. Netenkinančią esatį ir trokštamą neįmanomybę. Skubrų bėgimą nebūtin ir ilgėjimąsi begalybės. Ar tai būtų įrašyta egzistencinės Sartro refleksijos žodžiu, ar nutapyta makabriškai erotiniu Schiele's potėpiu, ar sugrota Gomm'o pirštų galiukais, ar ištarta poetiniu žodžiu po grėsliai apšviestu Kotrynos bažnyčios skliautu: “Iš Tarpupio miestų/ išsinešu kvapnų aliejų, / jis primena odą, / kurią glamonėjo dievybės. ”.
Sakei, kad tau tėra įdomi kaulų sandara ir audinių struktūra. Diplomatiškai- kaip visada- išsakei savo abejingumą. O dar bandei mane įtikinti, kad nebūna arba balta, arba juoda... Būna, mielas mano, būna. Net daugiau nei būna: yra. Mes kaip akimirkai plykstelinti blykstė juodžiausioj nakty tuoj pat užgęstam, palikdami akimirkos fiksaciją juodai baltame kadre, kuris niekada nebus išryškintas, kuris visada bijos dienos šviesos. Bet vis gi. Man tas vakaras primena Greenaway'aus- juodai baltą- „The Pillow Book“. Alpulį kelia žinojimas, kad galiu sutilpti tavo delnuose, blizgančiuose migdolų aliejumi ir išmaniai narstančiuose mano nugara, slidžia nuo to pačio migdolų aliejaus. Prisiminimas, kaip rašei hieroglifais nematomu rašalu ant mano pusnuogio kūno, kol nakties sodroj vinguriavo sitaro ragų melodijos, vis dar tebekelia virpulį. O juk neturėtų. O juk nederėtų apie tai išvis prabilti. Nes tau mano kaklo linkis ir pečių linija yra tik anatomijos sąvokos. Mano padažnėjęs kvėpavimas yra tik krūtinės ląstoje vykstantis procesas.
Mūsų būvis kyla iš ten, kur viena sitaro užgauta nata jau pasibaigus, o kita dar neprasidėjus, iš to už akimirksnį trumpesnio skambesio, nerandančio savo rezonansinio atgarsio. Juk ne visi grifai, su virš jų įtemptom stygom, kliudomom pirštų nuogų ar ašutų įtemptų, kad ir kaip palinkę vienas kito link būtų, išgauna dermę. Kažkoks tarpinis būvis. Tarp tonų, tarp nakties ir dienos, tarp kaitros ir liūties. Jei pastebėjai, nė vienas mūsų susitikimas- visiškai nesvarbu kur ir kaip vykstantis- neapsieina be lietaus. Vertikalios vandens sienos, ramaus krapnojimo ar bent jau dulksnos. Vis mąstau, kodėl jis taip ištikimai velkasi paskui mus kaip koks nuotakos nuometas. Ar tam, kad mūsų būviui suteiktų stichijos svarbos ir galios, ar tam, kad įrašytų mus į dar vieną tarpinę būseną- tarp žemės ir dangaus-, ar kad tiesiog nuplautų mūsų pėdsakus, paliktus drėgnoje žemėje, tarsi niekada ir nebūtume ėję drauge.