Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Išrinktieji

Visi mes žinome vieną išrinktąją tautą... Ir visai nesvarbu, kad pagal vieną kol kas nepripažintą istorinę-matematinę teoriją, jie per prievartą sau susigražino tėvynę visai ne toje vietoje, bet matyt dvidešimtame amžiuje viskas atrodo kitaip, nei kokiame vienuoliktame... Gal Morganų, Rokfelerių ir Rotšildų statytiniai apsiriko, o gal išanksčiau numatė galimybę įtakoti naftos kainas rinkoje? O gal bijojo, kad turkai ir kurdai juos tiesiog išskers be didelių ceremonijų. Nes turkai  tai daug skaitlingesnė ir labai karinga tauta, nepalyginti su palestiniečiais.  Bet bala nematė to ekonominio ar smurtinio faktoriaus! Kur kas įdomiau, kas apsprendžia, kad tauta  apsiskelbia dievo išrinktąja tauta?
Save laikyti ypatingu, išrinktuoju - labai patogu, tai reiškia, kad yra neišrinktieji, tai yra antrarūšiai. Ir jei dvidešimtame amžiuje ta liga atvirai sirgo vokiečiai... O visos likusios tautos tuo pačiu, tik užslėpta  forma... Ir jei vokiečius atvirai už tą ydą užspjaudė, tai likusios ir toliau tyliai ir jau chroniškai sirgo...
Nuo ko  pradėti? Gal nuo žydų ir japonų pas juos viskas labai paprasta: jų religijose (judaizmas ir sinto) tiesiog pasakyta, kad jie yra išrinktosios tautos. Žydams gal būt labiau pasisekė, per judaizmą jie šią nuostatą paskleidė ir krikščionybėje, kuri užgimė judaizme, ir islame, kuris gana glaudžiai susijęs ir su krikščionybe ir su judaizmu. Gal todėl žydų taip visi ir nekenčia? Kas pakęs viršesnį tiesiog šiaip sau, ypač, kai tas „šiaip sau“ dar ir elgiasi išaukiančiai: prisiurbia prie galingųjų, patogiai įsitaiso jų šešėlyje... Ir pradeda  valdyti galingųjų vardu. Šiaip ši schema senajame testamente aprašyta net kelis kartus: tai ir Mozė, kuris atsiktinai tapo netikru faraono broliu, ir vieno faraono vietininkas, kuris iš vergo-sapnų (surasti vardą) aiškintojo tapo gyvos dievybės dešiniąja ranka, o kur dar jų beveik nacionalinės profesijos: bankininkas ir juvelyras- lombardininkas... Ir viena, ir kita reikalauja įgimto šykštumo, pedantizmo ir beveik sadistinio griežtumo. Kur jau čia mylėsi, nebent mazochistas esi... Bet argi jiems tas rūpi, juk jie turi ir valdžią, ir, svarbiausia, pinigus, net labai nekęsdamas, visada turi atminti, jog anksčiau ar vėliau turėsi su jais susitikti... Ach, taip kažkas dar paprieštaraus:
O kaipgi antisemitinės skerdynės, įvykstančios maždaug kas 150 metų? Bet užtat po jų, bent jau po paskutiniųjų, visas pasaulis verčiamas atgailauti ir jiems nuolaidžiauti, ištisos tautos apšaukiamos žydšaudėmis, nors pagal teisę vaikai neatsako už tėvų nuodėmes... O tarp kitko žydai už savo didžiųjų žudikų nuodėmes kaltės neprisiima, pavyzdžiui, Dekanozovą, Eichmaną, Beriją, Hitleris... Bet su malonumu šildosi savo didžiųjų šlovės spinduliuose...
Bet užteks apie semitus - judėjus, nes popieriaus arba gigabaitų atmintyje neužteks... Ir dar antisemitu apšauks.
Na, o dabar apie „bukus“ amerikiečius, kurie šiame pasaulyje-antroje vietoje pagal jiems tenkančią neapykantą.
Šiaip jie, anaiptol, nėra kvaili.
Jeigu jie - debilai, tai kodėl jie taip gerai gyvena? Kodėl jie beveik visam pasauliui diktuoja savo sąlygas?
Matyt, todėl, kad jie lygiai taip pat protingi kaip ir žydai, tik kažkur auklėjime ar smegenėlėse pas juos kažkas pažeista... Tai yra ne taip kaip pas mus, visus likusius antrarūšius. O kas jų „išrinktumą“ apsprendė? Bėgliai iš Anglijos - puritonai? Žmonės, kurie buvo šventai įsitikinę, kad jie yra tiesiog teisesni už kitus! Užtat gali teisti ir bausti visus likusius - antrarūšius! Pas juos gi visi išskirtiniai su ypatinga  būties misija - netgi negrai!
Na, ir paskutinieji sąrašo gale - labai apie save geros nuomonės - rusų tauta. Čia jūs galvojate, kad didybės manijai jie neturi jokio pagrindo... O iš tikrųjų, jie save laiko Bizantijos imperijos įpėdiniais, o visą likusį pasaulį - barbarais, o Maskvą - Trečiąja Roma... Aišku, globalizmo epochoje tai juokingai skamba, bet dvidešimto amžiaus pradžioje - tokios idėjos buvo pakankamai solidžios, kad suformuotų dabartinės tautos mentalitetą... O pridėkit, kad šios teorijos amžius apie keturis šimtus nuo krikščioniškojo Konstantinopolio žlugimo, tad pakankamai ilgas laikas, kad susigulėtų ir iškerotų tautos sąmonėje... Pavyzdžiui, alaus kompanijai „Švyturys“ užteko nepilnų dešimties metų, kad įkaltų  statistiniams lietuviams, jog jų alus - vienas iš geresnių pasaulyje, nors iš tikrųjų tėra vienas iš daugybės brizgalų.

Kaip vis tik lengva klasifikuoti: sudėliojai į lentynėles, etiketes priklijavai, daktarinį ta tema apsigynei ir gyveni sau ramiai, o kokia nauda iš visos šitos analizės? Pavyzdžiui, Lietuvai? Eiliniai piliečiai, o ir valdantieji taip pat pasakys, jog jokios... O ir kaip galima kalbėti apie naudą valstybei ar tautai, jei nauda susideda iš daugybės mažų naudų... Bet Lietuva taip pat turi savo didybės arkliuką - šventą įsitikinimą, kad mes esame protingesni, geresni už kitus... Ir iš svetimų klaidų, analizių ar atradimų nesimoko iš principo: jiems labiau patinka išradinėti dviratį... Ir aš tuo virusu taip pat sergu, tik gal pas mane kažkokia mutuojanti forma, kuri truputį užsisuka neaiškia kryptimi!
O šiaip pas visus pateptuosius yra vienas labai įdomus dėsningumas: pas juos tautos išskirtinumo idėjos buvo nuleistos iš viršaus, tai yra pasektos valdovų.
- O mums vargšams valstiečiams tokių pasakų niekas ir niekada nesekė! Galbūt tame mūsų ir problema, kad niekas niekur mūsų neveda? Mes jau seniausiai tapome minia, mus tokiais pavertė geltonoji žiniasklaida ir įdiegtų gyvenimo šablonų siekimas, nors visi įsivaizduojame esą ypatingos ir nepriklausomos asmenybės...
Štai taip kiekybinė analizė pereina į kokybinę.
Sėdi skverelyje ir įrašinėji į telefoną savo minčių atradimus. Jeigu jų niekas daugiau neperskaitys, jos taip ir numirs skaitmeninėje formoje.
Ar aš to noriu? Ne! Vadinasi, jas reikia paskleisti... Bet užplūdo pesimizmo banga:
Kam visa šitai reikalinga? Valdantiesiems patarėjų nereikia, tuo labiau ideologų, nes apie tokias materijas net nemąsto. Jie išviso apie tautos ateitį nemąsto, tik apie pinigus... Vadinasi, jei noriu kažką pakeisti, turiu užgrobti valdžią, o vienam be bendraminčių tai padaryti neįmanoma, o ir neaišku, ar  Europa nuo tokios smulkmenos nepultų ginti. Ai, dar apie teisėtą rinkimų kelią pamiršau! Bet kiek pinigų reklamai reikia? O ir ką jiems pasakysi? Jiems gi visiems rojų žemėje pažadėti reikia, o tokios frazės kaip valstybinis tautos auklėjimas bus paverstos pasikėsinimu į asmens laisvę...

Visos linijos susivedė į ne. Pati idėja buvo užmesta. Gal tiesiog dar laikas neatėjo, gal pati idėja nesubrendo... Iki kito minčių paūmėjimo.
Vieną kartą per „Žinių radiją“, vyko įdomi diskusija apie Lietuvių identitetą šiuolaikiniame pasaulyje, kaip tik po to kai norvegas Breivikas iššaudė 80 savo bendrapiliečių, paskelbdamas karą islamizmui.
- Bum!!! - kažkas sprogo... Gal votis smegenyse?
- O kas gi yra ta lietuvių tauta? Ar aš pats, ar mano šeima priklauso prie jos? Pusiau vokietis, pusiau lietuvis pagal kraują, išoriškai primenantis arba totorių, arba kaukazietį, bet kalbantis ir mąstantis lietuviškai - aš lietuvių tautos dalis? Ar ne?... Ar mano vaikai mąstantys ir kalbantys dviem kalbom - lietuvių tautos dalis?
Ranka surinko telefono numerį, bet radijo stoties operatorė pasakė, kad, laidos laikas jau baigiasi, skambučiai nebeprimami...
- Velnias! O buvo toks šansas! Paklausti, kas gi aš toks esu pas - protingą, patriotiškai nusiteikusį, retą paukštį tarp lietuvių - filosofą...
Ir vis tik išanalizavus žinomą XX a. istoriją, buvo pasirinktas chameleoniškas dvigubo agento kelias: taip kaiserinė Vokietija finansavo Rusijos revoliuciją, taip Rusija finansavo Smetonos perversmą, taip Landsbergis (spėjama, bet neįrodyta) išlaviravo Lietuvos nepriklausomybę, prisidengdamas informacija apie Tarybų priešus, ir imdamas finansavimą iš JAV...
- Ir man tuo pačiu keliu keliauti reikia! - priėmiau sprendimą. - Taigi suksime į rytus. Juolab su Rusijos žvalgybos emisaru netiesioginis ryšys yra... Oficialiai jis - kultūros atašė, bet tai jau maskuotės klasika - ideali priedanga rinkti informacijai. Žvalgybinė ji ar ne nuspręsti gali tik teismas. Žmona jį pažįsta asmeniškai. Tik kaip prie jo prieiti ir ką protingo pasakyti, juk kaimynai tikrai nesuinteresuoti dar viena išrinktąja tauta regione...
Visa tai taip kvaila, bet kaip kitaip, kai tarp lygių ir laisvų, vis išdygsta dar lygesni ir laisvesni.
Kaip ir bet kuris eilinis vartotojas, aš buvau be galo, be krašto naivus. Iš tikrųjų Zauras Mamedovas buvo akys, kurios reguliavo ir matavo socialdemokratų ir konservatorių santykį Lietuvoje. Abi jėgos sėdėjo ant energetinių adatų: vieni - ant dujų, kiti - ant elektros importo. Tikslas buvo išlaikyti pusiausvyrą, kad nė viena jėga netaptų dominuojanti ir nepradėtų manyti, kad gali savarankiškai mąstyti nepasitarę... Reikia pripažinti, kad abi jėgos taip ir taikėsi apgauti ranką, juos maitinančią, užtat, ir atsirado dar vienas sėdintis ant dujų adatos – Darbo partija, o konservatorių srautą praskiedė Tautos prisikėlimo partija. Jei pridėsime dar porą partijų esančių už šios pinigų jūros ribos, bet svajojančių atsisėsti ant adatos, tai gausime visą politikos rinką, kur joks sprendimo priėmimas neįmanomas.
O čia lyg tyčia poną Zuoką apėmė įkvėpimas ir jis nusprendė siekti premjero posto.
- Jo! - ištarė Zauras. - Jam tai gali pasisekti! O mes jo nekontroliuojame, jį finansuoja vietinės verslo struktūros iš gaunamų Europos fondų pinigų. Situacija gali tapti nekontroliuojama. Och, jau tos charizmatiškos asmenybės!
O centras pasiūlė jam surasti ir priešpastatyti dar vieną ryškią asmenybę.
- Ką nors naujo ir švaraus, kol mūsų augintiniai puls ir kandžios Zuoką, net mūsų neraginami. Rusų kultūros centre birželio 22 kaip tik vyko diskusija apie perrašomą apie XX amžiaus vidurio istoriją, kad diskusijoje netrūktų pašnekovų, žmona, kuri ką tik tapo to centro direktore, pakvietė mane, nepaisant mano emocianalaus charakterio... Nors po mano ginčo dėl Česlovo Milošo įkvėpimo šaltinių su VU Filologijos docentu, sau buvo prisiekusi daugiau niekuomet nekviesti į diskusijas: nes mano lietuviškas mentalitetas traumuoja jautrias išsilavinusias rusiškas sielas...
Dieve mano! Nejaugi jiems tai dar svarbu! II pasaulinis karas baigėsi prieš 65 metus, o jie rūpinasi jo istoriniais įvertinimais. Kas kaltas, kad jis kilo? Istorikai, tie amžini tiesos ieškotojai mėšle, iškapstė, kad iš esmės dėl to, kad Hitleris atėjo į valdžią, kalti JAV ir Tarybų Sąjunga, nes ir vieni, ir kiti jame matė sąjungininką savo ketinimams įgyvendinti. Tik Hitleris žaidė savo žaidimą, ir gavęs ko jam reikėjo, pradėjo savo didįjį žaidimą. Taip tai buvo kortų partija- žiauri, kruvina, daug kam mirtina, bet viso labo partija, kurią galiausiai jis pralošė, nes buvo blogas strategas.
Jei jis būtų iš pradžių susivienijęs su TSRS ir patvarkęs Ameriką, o po to susitvarkęs ir su Komunistais, nes ekonomiškai Vokietija buvo galingesnė... Ir būtų prasidėjęs pragaras: visas pralaimėjusias tautas į koncentracijos stovyklų pečius ir puodą ant muilo, kad arijams ir jamatams užtektų gyvybinės erdvės į valias... Asmeniškai aš manau, kad šis nupieštas pragaras nebūtų amžinas, kiltų sukilimas ankščiau ar vėliau ir nugalėtojų tautos būtų išskerstos ir asimiliuotos, kaip didieji užkariautojai graikai ar romėnai.
Bet užteks fantazijų apie galimus tetos kiaušiukus. Klausimas paprastas: ar nuo viso šito postringavimo gali pasikeisti II pasaulinio karo rezultatai? Tarkime kokie karingi lietuviai su nemažiau triukšmingais ukrainiečiais ir gruzinais pasiekia šį tikslą... Ir įvyksta naujasis Niurnbergo procesas: Rusija ir JAV teisiamųjų suole, ir netgi pripažįstamos kaltomis... Kad savo veiksmais leido įsitvirtinti Hitleriui ir sukelti pasaulinį karą...
Ir kas toliau? Rusijos ieškinys Lietuvai, Lenkijai ir Ukrainai už 1612 m. karą.
Anglijos ieškinys Prancūzijai už Normanų įsiveržimą XII amžiuje.
Manau, toks istorinio teisingumo ieškojimas sukeltų III Pasaulinį karą... Kur savo teisybę įrodytų stipriausias, su sąlyga, kad užtektų proto nesunaikinti planetos vardan teisingumo.
Ir ką visa tai reiškia? Kad stipresniojo tiesa visada, kad stiprusis visada kišasi į kitų valstybių reikalus... Ir kad tai  tikroji norma, nepaisant visos moralės, religijos ir demokratijos įtakos. Liūdna, gaila, bet tai tiesa, ir tuo pačiu lygybės ir teisingumo idealo reikia siekti... Čia viskas kaip ir amžinoje gėrio ir blogio kovoje... Jie vienas be kito egzistuoti negali.
Jūs manot jautrios inteligentiškos rusiškos sielos tai išgirdo. Jiems viso to nereikia, jie tik kiša savo tiesą. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad lietuvių patriotai ar  išdidūs lenkų širdies šlėktos niekuo nesiskiria, vos tik tavo įsitikinimai susikerta su jų.
Buvau apšauktas Europos tolerastijos padugnių fašistiniu apaštalu, nekenčiančiu patologiškai Rusijos. Patyriau didelį norą su alkūne užvažiuoti karingajam rusų inteligentui į žiauną ir linksmai tai pavadinti kova už demokratiją.
- Rinkis terminus! - vis tik susivaldžiau, - o tai tolerastijos vardu, priverstinai tapsi pasyviu tolerastu per šikną ir burną be dantų!
Kaip žmogus įsižeidė, koks kilo skandalas, jis pareiškė, kad tai Vilniaus saugumo provokacija.
Vargšė mano žmona ir vėl gėdą jai padariau su savo pažiūrom.

Zaurui diskusija paliko įspūdį, ir juodukas įsiminė:
- Įdomus „fruktas“! Ir lietuviškai švariai šneka?!

Tai aš spėju, aš visuomet labai gerai galvoju apie save... Bet  kontaktas neįvyko, kaip potencialus Tėvynės pardavėjas neįtikau, matyt, reikėjo, ditirambus giedoti armijai išvaduotojai! Tik kad vieta buvo užimta! Ai, ne mano, tai matyt, kelias, bet taip norisi pakeisti Tėvynę.

Galima būtų ir užbaigti istoriją, jei ne paūmėjęs Vilniaus klausimas. Jau taip istoriškai susiklostė, kad jį savu laiko ir Baltarusija, ir Lenkija, ir Lietuva. Ir kiekviena pusė turi savų svarių argumentų, bet kaip jau minėjau visa istorija remiasi stipriojo teise ir įsivaizduojamo istorinio teisingumo siekio konfliktu. Europos sąjunga braška, o Lenkija - beveik vienintelė valstybė Europoje, kurios ekonomika kyla, o didžiosios valstybės kompleksu Lenkija serga, juk kažkada Žečpospolita (LDK ir Lenkijos karalystės sąjunga)  buvo viena didžiausių valstybių Europoje. Tad didžiuotis yra kuo. Bėda tik tame, kad jos paveldėtojo statusą savinasi visi trys ir kitų pretendentų nepripažįsta: šeima su laiku pavirto gimine ir niekas kartu gyventi komunoje nenori...
O Lietuva, nepajėgi susitvarkyti su situacija, nes valdžia išsigimė, o kritinė nepatenkintųjų masė, pajėgi chirurginiu liaudišku būdu išgydyti, išvažiavo braškių ir mandarinų skinti visiems laikams.

- Bljiat! Vienos mintys! Ir jokio veiksmo! Niekas mano istorijos neskaitys! Nes nėra privalomų blizgučių: lavonų krūvos, minios manekenių, siekiančių ir niekaip nepasiekiančių  nuolatinio orgazmo.
- Man reikia bendraautoriaus! O kur jį rasti? Nepažįstu nė vieno rašančio žmogaus! O ir šansų, kad jis prisijungs prie šio projekto, jis gi asmenybė, o jos, kaip ir visi plėšrunai, vaikšto po vieną... Nebent badmetis! Bet kada Lietuvoje buvo badas?
- Yra pora pradedančiųjų rašytojų tinklalapių... Abiejuose esu užsiregistravęs...
- O jeigu? O jeigu patalpinus savo pasaką ir paprašius parašyti tęsinį? Gal atsirastų kokia nors nelabai užsiėmusi kūrybinga asmenybė?
Mintis užgimusi, kažkur nubėgo... O vieną naktį netikėtai pabudau, pro langą švietė pilnatis. Ir užplūdo mintys, keičiančios sielą lyg mėnulio šviesa.
Ką gali šeima visuomenėje? Nieko, jai numatyta tik reprodukcinė funkcija ir daugiau nieko. Ką gali žmogus? Irgi nieko, jei jis neturi tikslo pakeisti sistemą. O jei turi? Tada be šeimos palaikymo jis niekas. Bet ir šeimos pagalba per maža. Užtat tolimesniuose rajonuose nuo sostinės dažniausiai ir užgimsta klanai, dažniausiai besiremiantys giminystės ryšiu. Jie sukuria savo sistemą, kurioje svetimam nėra vietos. O kas gi vyksta sostinėje? Ten klanų atstovai jungiasi į konglomeratus, ir bando primesti savo sistemą visai valstybei. Taip užgimsta sistemų samplaika, kuri ir formuoja mūsų gyvenimus... Tik kol kas nelabai sėkmingai... Vadinasi, man reikia formuoti klaną. Blyn, ir vėl aklavietė! Aš gi be charizmos, ne vedlys! 
Po poros mėnesių vis tik įdėjau į tinklalapį ir paprašiau sukurti tęsinį.

- Ir ką jūs galvojate aš išvydau? Brolių „menininkų“ kritiką! Netgi nepasvarstymą ar to reikia, ar nereikia, o tiesiog klyksmą:
„ Tai ne menas, o pigus politikavimas, ir čia ne vieta tokiems kūrėjams! ''
Po velnių! Bet aš visai ne to norėjau! Aš kūrinio tęsinio troškau! Bendraautoriaus, giminingos sielos! Ai, gal neberašysiu daugiau! Nebent pornografiją! Amžius jau!
2011-10-27 19:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-17 17:56
Lengvai
*peace, haha
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-17 17:55
Lengvai
bijau čia anoks jūsų pasaulis, autoriau;] po to, kai publikuojate, atsiduriam skaitytojų ir kritikų pasaulyje, haha

p.s. kūrinio perskaičiau trečdalį, kitkam neužteko kantrybės.

piece;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-07 16:07
Gyvos sielos
O šiaip gerai būtų, kad apart pigios grabdirbių kritikos, pasidomėtumėtumėt ir pačiom kūrinio idėjom:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-07 16:05
Gyvos sielos
Atsakau tamstos žodžiais:)

Mano pasaulis – ko lendi?
Mano pasaulyje - šachmatų figūros
Šokinėja juodos ir baltos kengūros.
Mano pasaulyje kerti arba pralaimi.
Taip gimsta dvi baigtys - pasiimi tu arba kiti
Šachas ir matas – klupi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-07 02:00
Gija_
*išties galbūt-Lietuvos politines realijas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-07 01:53
Gija_
Pažaiskime, gerbiamasis. Testas. Ko šiuo kūriniu siekėte?
a) sukelti revoliuciją
b) panagrinėti vadinamąsias išrinktąsias tautas, o galbūt pasaulinę politinę situaciją, arba galbūt, išties galbūt - su Lietuvos politinėmis realijomis
c) parašyti rinkiminę kalbą (maža kas, gal prireiks)
d) sukurti prozos kūrinį
e) įdėti skelbimą, kad ieškomas savanoris, kuris už Jus padarytų aukščiau išvardintus punktus(ar bent vieną jų)
f) sukur(p)ti atsisveikinimo laišką ir pradėti rašyti tai, kam jaustumetės ne per senas
h) gerai pagalvojus, apie tai dar negalvojote
g) teisingi visi variantai
i) kita

Rašinio(?) tema kone kryžiažodis. Pradžioje viskas kaip ir aišku-išrinktiejji, apie juos. O paskui - mišrainė iš to, ką žinau, girdėjau, galvoju. Už tiesmukumą jau man atleiskite, manau, suprasite-rašau, ką galvoju, kaip ir Jūs;]
Dar pasvarstykime, ar tai proza? Tema, veikėjai, fabula? Nėr. Gal esė. Referatas. Ar kažkas. Paslaptis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą