Tą tamsią drėgną tylią naktį

Tyla
Alsavimas naktim
Tamsa
Ją veltui perplėšt bandanti šviesa
Nuo įstatytų žemėn kuolų
Sustingusio stulpų betono
Ir nuo nemingančių
Namų akių geltonio
Drėgmė
Įsibėgėjusio rudens
Paliečia, rodos, ne tik kūną
Žodį - tą paskutinį
Iš senkančio minčių aruodo
Kurs sudreba nuo vėsumos
Ima eižėti ir sutrupa
Nelyg nuo gruodo
Tamsią drėgną tylią naktį
Kai nešalta tau, bet žodžiui
Paskutiniam, pasklidusiam
Po kūną jaukiai lyg arbatai
Tą tamsią drėgną tylią naktį
Kai nieko negirdėt
Bent akimirksnį -
Palaima