Išmintingas pasaulis

Išmintingas pasaulis

Turbūt žinote laiką kai eiti miegoti per vėlu, o keltis per anksti.  Individas blaškosi tarp lovos, cigarečių pakelio ir televizoriaus.  Mūsų šauniame pasaulyje šis konfliktas išspręstas labai paprastai. Išmintingasis paskirs specialią programą prieš nemigą atims cigaretes ir užblokuos televizorių. Nemigos kankinamas žmogus yra suirzęs, neproduktyvus ir kenkia visuomenei. Pagal Išmintingųjų kodeksą labai daug dalykų kenkia visuomenei. O visuomenė turi dirbti būti darni ir darbšti ir atitikti išmintingųjų idealą.... Daugiau parašyti nespėjau supypsėjo mobilus pakėlus ragelį vieną iš tų labai malonių operatorių  paprašė atvykti į jaunimo skyrių. Šyptelėjęs brūkštelėjau ant lapo Jie mus seka, bet jie žino geriau.
Jaunimo skyrius stiklo ir metalo lydinys kreivais langais. Visi 20 aukštų atrodo vienodai ir yra padalinti į minimalaus pločio kabinetus. Kabinete 220 cigaretę rūko darbuotojas 88 vėlgi išmintingųjų sprendimas biurokratų kurių niekas nemėgsta vardai įslaptinti. Jis pašnairavo į kažkokius popierius ir tarė.
Tu atrodo stengiesi rimtai prisidirbti. Iš pradžių eilėraščiai apie išmintinguosius dabar perėjai prie prozos. Tavo tekste jau galima įžvelgti kritiką prieš juos. Manai, jeigu esi nepilnametis tai išsisuksi.

Aš  tiesiog tyliu jeigu turiu tokią teisė galiu ją ir panaudoti po velnių. Darbuotojas kaip visada pašnairuoja savo maldaujančiu žvilgsniu ir prisidega kitą cigaretę. Pūsdamas pirmą dūmą pastumia man voką ir parodo duris. Pradžioje jis dar stengėsi atvesti mane į protą, bet mano pasyvi gynyba- tylos siena jį pribaigė. Jis dalina man bausmes aš vėl grįžtu pas jį dėl mano kritikos ar ko kito.  Juokingiausia, kad 88 bus nubaustas už savo prastą darbą. Įdomu ar su juo šnekės Išmintingasis ar kitas biurokratas? Išmintingieji greičiausiai turi svarbesnių darbų, o ir jų sistema kur jūrų kiaulytės baudžia kitas jūrų kiaulytes veikia puikiai.  Voke randu ko ir tikėjausi cigarečių draudimas ir stipendijos nutraukimas vienam mėnesiui. Jeigu ne jų mokyklinė sistema nereiktų ir tos stipendijos. Turiu mokėti už mokyklą į kurią, net nenoriu eiti. Mane prakeikė tapti tokių pat biurokratu kaip numeris 88. Girtas išpurškiau  Išmintingieji grąžinkite laisvę...  Gal to ir nereikėjo daryti, bet dabar jau per vėlu ką nors pakeisti. Iš nuosavų minčių ištraukia Virmanto balsas.
Tai ką spėju praradai stipendiją. Teks ieškoti darbo, nes mokyklos neapmokėjimas vėlgi nusikaltimas. O su tavo biografija tai gali būti paskutinis žingsnis į perauklėjimo įstaigą. Žinau tokį vieną senuką kuriam reiktų pagalbos sendaikčių krautuvėlėje. Galėsi padėkoti veliau.
Be žodžių įspraudžiu Virmantui  pustuštį cigarečių pakelį jam iš jo naudos daugiau negu man. Virmantas buvo perauklėjimo įstaigoje. Išmintingieji retai griebiasi prievartos taigi kalinį kankina filmais ir patarimais kaip tapti geresniu žmogumi. Jie nušviečia viską labai gražiai. Kaip jie išgelbėjo žmones nuo pasaulinio karo ir sukūrė taikų pasaulį... Žiūrėdamas į juos nuotraukose turiu pripažinti jie atrodo na išmintingai po velnių kaip kitaip. Bet jie ateiviai oranžine oda kurie nusprendė įvesti taisykles ir užimti planetą kuri jiems nepriklauso. Jie gali atrodyti gražiai, išmintingai ir didvyriškai, bet tas gi nepateisina jų noro kontroliuoti visko su tuo prakeiktu kodeksu. Virmantas bakstelėti man į petį atsidusęs nuseku paskui jį. Krautuvėlė atrodo sena ir suspausta dangoraižių. Matyt dar taip ir neįvykusio karo senumo laikų. Kitaip būtų paversta stikline dėžute.  Senos raudonos plytos medis, tinkas. Metalo stiklo pasaulyje tokios medžiagos įgauna žavesio. Virmantas dar suburba, kad senukas truputėli pamišęs.  Atvėręs duris pamatau senį traukiantį klaikaus kvapo cigaretes mėlynu chalatu. Mums nespėjus ištarti, net sumauto žodžio jis įbruka mums pirkinių sąrašą... Grįžus atgal su jo pirkiniais maistu kurį atveža į namus., gaunu įsitikinti, kad senis linkęs bendrauti rašteliais. Raštelių visas tuzinas.  Iškrauk dėžes, nuvalyk dulkes, išplauk grindis, išvirk sriubos ir taip be galo. Kiekviena komanda ant lipnaus lapelio su meškiukais ir gėlėmis. Senio veide bjauri šypsena ir jis, net sekundei nesustoja rūkyti. Pelenai krenta į sriubą kuriai sugaišau pusvalandį. Virmanto žvilgsnis rėkia, tik valdykis senis ne pilno proto.... Diena eina į pabaigą darbai baigti, o gal senis nebeturi raštelių. Mano kraujospūdis pasiekia pavojingą ribą ir aš tiesiog žinau, kad senis iškrės kokią kvailystę už kurią aš užgesinsiu jo sumautą cigaretę jam į kaktą.  Visos Išmintingųjų bausmės manęs nebegąsdina. Bet tada įvyksta tas ką būtų galima pavadinti stebuklu. Senis beria ant stalo kupiūras stambias kupiūras šimtines ir jų vis daugėja... Senis sukikena.
Gera sriuba ir su pelenais gera sriuba. Už tokią ne gaila mokėti. Rytoj bus dar smagiau pirksim detales gal galėsiu surinkti modelį pasaulių... Nors čia paslaptis, bet viskas bus rytoj aiškiau.

Senukas gerasis senukas po velnių palieka ant stalo palieka 10 tūkstančių piniginių vienetų. Šventasis senukas dingsta apsuptas dūmų vietoj angeliškos šviesos. Kojos išnešė į lauką drebančios kojos. Virmantas kikendamas rėkia Justai tavo sriuba ... Mano smegenys karštligiškai ieško straipsnio kodekse, bet pamišimas lyg ir neminimas. Gerdamas už senuko pinigus pirktą alų vis bandžiau surasti kabliuką. Penkis kartau patikrinau kodeksą. Senukas mano loterijos bilietas ar ne? Pamišęs ar ne, bet pinigų turi. Na ir velniop jo pamišimą ieškosiu jo detalių virsiu sriubą šoksiu per degančius lankus. Pinigai ir gyvenimas be laisvės geriau negu nei pinigų nei laisvės? Pasaulių modeliai? Nors ir žvaigždžių dulkės. Prieš nusigeriant į miegą apėmė keista nuojauta.


                            Antra dalis.


Senukas  davė mums misiją. Rasti detales jo pasaulių modeliu.  Pirmoji detalė priminė domino kubelį . Tik šis buvo raudonos spalvos lengvas rausvas blizgesys priminė rubiną, bet Virmantas patyrusia akim nustatė, kad tai kristalas o ne brangakmenis. Bet už šį kubelį užmokėjome penkis tūkstančius. Nors kubelio vertė mane stebino, bet senukui tai buvo daugiau negu kubelis iš kristalo. Jo akys sublizgo veidą nutvieskė šypsena, netgi užgeso dar nebaigta cigaretė. Šį kartą jis buvo dar dosnesnis išsinešėme 20 tūkstančių ir stambų čekį už kuriuo turėjome pirkti kitą detalę. Pardavėjas gyveno kažkokioje pamiškėje už kelių šimtų kilometrų. Sėdint Virmanto mašinoje mąsčiau, kad galiu praturtėti. Darbuotojas 88 panaikino bausmę, nes radau darbą ir padedu vyresnio amžiaus piliečiui. Bet rūkiau jau penktą cigaretę iš eilės. Kažkoks kirminas mane graužė ir neleido pasidžiaugti pagerėjusia situacija. Viskas atrodė per lengva ir įtartina. Ką vis dėl to mes perkame? Senukas mums dosniai mokėjo darbas visai lengvas. Prisidegęs kitą cigaretę delninuko ekrane įvedžiau pasaulių modelis- rausvas kubelis.  Kaip visada ieškant tinkle šimtai nenaudingų straipsnių. Galu gale akis užkliuvo už įdomaus straipsnio.
  Pasaulių modelis paslaptingas meno kūrinys ar beprotystės apraiška? 1942 metais prieš Išmintingųjų atvykimą dailininkas ir skulptorius Emilis Kovarnis dingo iš bohemos draugų akiračio. Savo santaupas jis išleido kelionėms po visą pasaulį. Jo kelionių tikslas lieka neaiškus. Bet po šių kelionių Kovarnis pradėjo dirbti prie pasaulių modelio. Jo žmonos Brigitos Kovarnės liudijimu vyras užsidarydavo rūsyje ir praleisdavo ten dienas. Tapo irzlus nustojo skustis ir sulyso. Brigita pirmoji pamatė savo vyro sukurtą gaublį kurį pavadinu keistu psichodeliniu blizgučiu. Šis gaublys nepriminė ne vienos Kovarnio ankstesnio darbo. Gaublį sudarė kristalai ir apdirbtas kaulas. Kovarnis parsivežė skeletą Brigitos liūdijimu tai buvo gyvūno kaulai. Emilio Kovarnio psichinė būklė baigus gaublį nepagerėjo. Atėjo antroji beprotystės fazė. Emilis pradėjo gaminti mechanizmą kurį vadino Raktu į išsigelbėjimą. Taip vadinamą raktą sudarė primityvus mechanizmas išmetantis atsitiktinius skaičius ir kaulinis raktas kurį pasukus mechanizmas išmesdavo skaičių kombinacijas. Brigita Kovarnė neapsikentusi išvažiavo pas tėvus grasindama Emilui skyrybomis. Kovarnis, tik nusijuokė ir sulydė mechanizmą su gaubtu. Tolimesnė istorija apaugo gandais ir mistika. bet štai keletas faktų. 1943 liepos 15 likus metams iki išmintingųjų pasirodymo Kovarnis atvyko į Bohemos vakarėlį. Ten svečių nuomone elgiasi normaliai. Bet seną Kovarnio draugą Joną Vilkauską stebino Kovarnio elgesys.
-Emilis negėrė ne lašo, nors paprastai maukdavo lyg nebūtų rytojaus. -Prisiminė seną draugą rašytojas  ir literatų klubo direktorius Jonas Vilkauskas. Bet tai nebuvo vienintelis keistas dalykas tą vakarą. Vilkauskas negalėjo patikėti savo ausimis, kai Kovarnis savo naujausią darbą nusprendė parodyti savo didžiausiam kritikui ir ypač nemaloniam žmogui . Taip tas žmogus buvo Miroslavas Brainiuga. Jis išvyko su Emiliu įvertinti pasaulių modelio. Miroslavas niekada negrįžo ir išvis niekada nebekritikavo. Jį perpjauta gerkle rado ant Emilio Kovarnio rūsio grindų. Plotas apie pasaulių modelį atrodė išdegęs nors ugnies šaltinio taip ir nepavyko rasti. Kovarnis paliko raštelį, kuriame skelbė kad Braniugos mirtis buvo neišvengiama. Nors geriau Braniuga negu koks malonus žmogus... Kovarnis džiaugėsi išsigelbėjęs nuo pavojaus ir prašė saugotis išminties iš dangaus. Policija veltui ieškojo Kovarnio pėdsakų. Po metų atvyko Išmintingieji. Kai kurie radikalai interpretavo Kovarnio raštelį kaip pranašystę . Jų nuomone Kovarnis žinojo apie ateivių atvykimą ir paaukojęs Braniugą dingo iš mūsų pasaulio. Ši kvailystė sudomino daug radikalų ir mistikų. Brigita Kovarnė neapsikentusi jų laiškų ir skambučių pardavė gaublį. Gaublio kelionė verta atskiros  knygos. Gaublys pabuvo įvairių sektų talismanu turtingųjų blizgučiu ir mokslininkų tyrimų objektu.  Sektantas Tomas Nerkauskas nužudė merginą bandydamas nueiti pranašo Kovarnio keliu. Jo sekta Kovarnio broliai buvo sunaikinta. Tai vienas iš tų retų atveju kai Išmintingieji nuteisė mirties bausme. Nepaisant to gaublys buvo garbinamas. Bet tolimesnio kraujo praliejimo buvo išvengta. 1963 grupė mokslininkų nupirko legendinį gaublį. Mokslininkai išardė gaublį ir po ilgų tyrimų paskelbė, kad gaublys yra viso labo psichinio ligonio žaisliukas. Juo tikrai niekur neišvyksi iš šio pasaulio. Nors atrodo, kad čia gaublio istorija turi baigtis, taip neatsitiko. Mokslininkai nusprendė pasipelnyti iš gaublio. Su išmintingųjų sutikimu jie sukūrė kelias gaublio kopijas ir pardavė jas kartu su originalu. Apgaulė išaiškėjo 1971 ir prasidėjo ilgas teismų maratonas bandant išsiaiškinti kam atiteko tikrasis gaublys. Rimantas Gojus šios avantiūros autorius pripažino, kad niekas neturi tikrojo gaublio. Originalios gaublio detalės buvo panaudotos kopijoms. Taigi kiekvienas gaublio savininkas paradoksaliai turėjo tiek originalą tiek kopiją.

Pripažinsiu perskaitęs straipsnį nežinojau juoktis ar verkti. Čia kaip tam senam anekdote tu pametei originalią kopiją? Virmantas sustabdė automobilį. Trumpam perpasakojau jam straipsnio turinį. Jis susiraukė.
-Istorija kraupoka, bet tas senis gerai moka. Tegu pabando paaukoti žmogų ir išskris į atvirą kosmosą be skafandro. Gal jis ir pamišęs, bet negi bandys persikelti į kitą pasaulį? Manau viskas paprasčiau. Senis žino būdą kaip atskirti originalias detales nuo mėšlo kurį sukūrė mokslininkai. Manau dar užtenka Kovarnio gerbėjų kurie už gaublį suplos nemenką sumelę.
Tas skambėjo visai logiškai. Po velnių tas senis viena koja karste. Negalėjau įsivaizduoti jo pjaustančio gerkles. Bet jis juk turtingas nebe priežasties.  Išlipęs iš mašinos išlipau tiesiai į sumautą liūtį kurios nepastebėjau per visą tą Kovarnio istoriją.  Vienintelis dalykas kurį aiškiai įžiūrėjau buvo geltonas skėtis patraukiau link jo. Ant kelmo po minėtu skėčiu sėdėjo senutė.  Ant jos kelių neperšlampame maišelyje gulėjo kaulinis raktas. Moteris galėjo gyventi Kovarnio laikais. Ji atrodė šimtametė. Nesinorėjo tuo tikėti, bet paklausiau.
-Ar jus Brigita Kovarnė?
Senutė atsiduso ir linktelėjo.
-Taip buvau Kovarnė, nors teko pakeisti keletą pavardžių ir palaidoti kelis vyrus. Tikiuosi pinigus turite pigu nebus čia tikrasis raktas. Iš oficialių šaltinių žinote, kad gaublį pardaviau. Atsižvelgiant į vėlesnes kainas per pigiai. Liepos 16 rytą grįžau namo iš labai ilgos viešnagės pas tėvus. Emilis atsiuntė laišką maldavo grįžti namo. Išgirdau apie tą vakarėlį ir, kad Emilis vėl buvo panašus į žmogų. Tikėjausi, kad atsigavo... Užėjusi į jo kabinetą radau jo laišką skirtą man. Jis aprašė, kaip nužudė tą kritiką. Pareiškė, kad jeigu noriu keliauti paskui jį į kitą pasaulį turi rasti auką ir pralieti jos kraują. Taip pat prašė neparduoti rakto. Prie laiško buvo prikabintas kitas raktas panašus į originalą. Nebloga staigmena liepos 16 rytą kai lauki, tik gero... Aš savo pažadą tesėjau saugojau tą prakeiktą raktą 53 metus. Bet po velnių man reikia pinigų norint išgyventi nors metus.

Senutė nutilo ir piktai nusispjovė į miško pusę. Išmintingieji gali prailginti žmogaus gyvenimą, tik ne už dyką. Aukok į jų fondą ir gausi skanų kaulą. Pinigai jiems neturi jokios sumautos vertės. Jie galėtų pasiimti viską ką tik nori. Bet ne jie nori, kad netobulas žemės kirminas  aukotų ir įrodytų, kad yra geras pilietis. Ištiesiau čekį ir įsimečiau raktą į striukės kišenę. Tikrasis raktas niekada nebuvo panaudotas... Žibintai skrodė liūties uždangą . Po kelių valandų išlipome kruvino saulėlydžio spinduliuose. Sendaikčių krautuvėlės savininkas stovėjo krautuvėles kieme ir rūkė cigaretę. Jis vilkėjo šiltą striukę ir šypsojosi. Jo akys tviskėjo pergalės džiaugsmu. Jis suriko.
-Na ką po velnių surinkime Pasaulių Modelį. Tiek metų nepraėjo veltui. Paskui mane gerai užmokėsiu už raktą.
Senis nebe atrodė pamišęs, tik tas ne kiek neramino. Bet ir mane trumpam apėmė keistas jaudulys, kad pamatysiu tokią keistą istoriją turintį gaublį.