Laiškas

Jonas įėjo į kambarį kur buvo laikomi jo seni daiktai, buvo vakaras ir sidabrinė mėnulio šviesa nuo langų krito ant sofos ir sienos išraižytos lango kontūrų. Valandėlę pastoviniavęs tarpduryje Jonas paspaudė šone esantį šviesos jungiklį. Šviesa neužsidegė. Jis prisiminė, kad lemputė buvo perdegusi, tad nieko nelaukęs jis įėjo i kambarį. Lengvu žingsniu priėjęs kambario galą Jonas uždegė stalinę lempą. Kambaryje susidūrė blanki šviesa su tamsa tūnančia kitame kambario gale ir lyg teisėjas mėnulis menkai apšviečiantis palangę stovėjo tarp amžinų varžovų. Kur jis galėtu būti – pagalvojo jis.
Jonas atėjo ieškoti savo seno aštuntos klasės geografijos atlaso kurį buvo pažadėjęs atiduoto savo pusseserei. Pastovėjęs valandėlę, apžvelgė kambarį ir ant spintos pamatė didelį plastikinį maišą su prekybos centro logotipu. Nukėlęs maiša padėjo jį ant sofos ir pradėjo ieškoti. Maiše pagrinde buvo seni sąsiuviniai ir kontroliniai susikaupę per du ar tris mokslų metus, šiaip įvairūs popiergaliai, nuotrauka is senesnių laikų kai jis dar buvo ilgais plaukais, pats sau atrodė kvailokai, tad nieko nelaukęs pastūmė nuotrauką į šalį. Ieškojo toliau, tačiau nieko panašaus į atlasą nesimatė. Bet pakapstęs savo rašliavas toliau pastebėjo tarp popiergalių iki pusės styrantį laišką. Jonas melancholiškai nusišypsojo, tai buvo laiškas nuo jo draugės su kuria bendravo seniau. Ironiška – jonas šyptelėjo – pažintis prasidėjo internete, o galima sakyti baigėsi laišku...
Jis paėmė laišką ir atsisėdo ant priešais esančios lovos. Vokas buvo gan originalus – savadarbis, padarytas iš kažkokio plakato ar kažko panašaus, ant jo buvo spalvinga gražios moters nuotrauka.  Prisiminė kaip jo laukė. Nors su ja bendravo kone kiekvieną diena internete ir telefonu buvo labai smagu ir neįprasta bendrauti laiškais. Prisiminė kaip tikrino pašto dėžutę kiekvieną dieną. Kol galop po trijų dienų jis atėjo. Tai buvo jo vienintelis kada nors gautas asmeninis laiškas. Prisiminė kaip netvėrė džiaugsmu laikydamas jį rankose prieš daug laiko tame pačiame kambaryje kaip ir šiandien. Tik tada buvo vasara, saulėtos dienos popietė.
Laikė, galvojo skaityti jį ar ne, nors jau buvo skaitęs jį seniau, daug kartų. Pamąstęs valandėlę jis pradarė voką, ten buvo dvi jos nuotraukos ir laiškas. Kurį laiką pažiūrėjęs į nuotraukas  jas padėjo į šalį ir paėmė laišką. Tekstas buvo parašytas ant sąsiuvinio dvilapio. Atlenkęs jį pradėjo skaityti:

Labas Jonai;))
Rašau tau iš Klaipėdos, sėdžiu savo kambaryje, lyja ir niūroka, koks oras pas tave? tačiau jaučiuosi gerai, man sekasi puikiai, o kaip tau? Jau poryt bus tas gimtadienio vakarėlis apie kurį tau tiek daug pasakojau, nebegaliu sulaukti:) žinau, kad jis bus ten, tas kietas bičas kuris man labai patinka, bet nemanau kad man pasiseks, nes mieste jis į mane nekreipia dėmesio, bet palinkėk man sekmės. Beje aš tau turbūt nepasakojau, kad  aš už kelių savaičių išvažiuoju paatostogauti į Vokietiją pas pusseserę? Ir tu neįsivaizduoji kokių naujų rūbų nusipirkau, norėčiau, kad pamatytum mane. Primink, kad atsiūsčiau nuotraukų per skaipą:)) Bet gana...

Jonas nustojo skaityti - Kaip visą tą laiką aš galėjau klausytis panašių sąpalionių. Ir kodėl aš jo tiesiog neišmetu? užuot tampęsis jį su kitais nereikalingais popiergaliais. Kas tai? Šiukšlė, o gal tai tiesiog malonus prisiminimas mūsų beprasmių santykių kontekste? - Pagalvojo jis, ir palūkėjęs pradėjo skaityti toliau:

... apie tai. Geriau pakalbėkime apie mūsų susitarimą, man atrodo, kad aš nesusirasiu antros pusės iki vasaros pabaigos... bet kiek žinau ir tu neturi? Ar tu man ko nors nesakai? Matyt abu būsim neišpildę savo susitarimo. O galbūt mes nemokam ieškoti, gal mes ne ten ieškom kur reikia? Gal tai  yra mums po nosimis?  juk žinai, kad tu man patinki labiausiai?;) Tad geriau pakalbėkime apie mus. Aš vis dar prisimenu kaip tu man žadėjai jog atvažiuosi pas mane, tad nelaužyk savo pažado ir atvažiuok pas mane šią vasarą:)

Jonas šyptelėjo - Po velnių Aiste - pagalvojo jis - kokie męs buvom naivūs. Nors vis dėl to aš atvažiavau pas tave, viskas toli gražu nebuvo taip kaip męs galvojom, viskas įvykio taip kaip įvyksta realiame gyvenime, o ne fantazijose. Męs juk gyvenam skirtingose Lietuvos pusėse, tai beprasmiška. Įdomu kaip męs išvis sugebėjome išbendrauti tiek daug laiko. Jonas ironiškai šyptelėjo - turbūt ta mergina tikrai man tiko - pagalvojo jis - Jonas nebeskaitė toliau, Jis dėjo laišką ir nuotraukas į voką - taigi išmesti ir užmiršti praeitį ar pasilikti ir vėl kada nors rasti ieškant kokio nors šlamšto? Galbūt tai man vėl sukels šypseną, o gal aš būsiu senai ją užmiršęs ir tai primins man apie ją ir aš atnaujinsiu draugystę su ja. Kas žino gal tai man pasirodys prasminga. Žmonės su laiku dažnai pakeičia savo nuomonę.
Jonas atsistojo, numetė laišką ant sofos prie kitų daiktų ir pasisukęs pažvelgė pro langą. Sudėjęs visus daiktus į maišą ir jį užkėlęs ant spintos Jonas užgesino stalinę lempą ir kambarį apgaubė tamsa. Kambario gale žėrėjo šviesus stačiakampis, Jonas išėjo ir uždarė kambarį kurį paglemžė tamsa, tik mėnulis tebešvietė, kaip ir kiekvieną naktį.