...

Kas nors pripirš tau astronomą.

Jis pasikvies tave į Krymą

savaitei pakeliui į Romą

ir tu pamirši įtarimą,

jog jis pradžioj atrodė gramą

paplaukęs ten, kur jau per gryna,

kada iškart prarado amą,

tave suvokęs kaip žvaigždyną.



Jis aiškins tau menkumą gylių

ir neaprėpiamumą tolių,

ir laiką jiems pridės kaip stilių

plevėsų, valkatų, šmaikštuolių.

Ir atsargiai, gal net ir bailiai

jis lies tave nežinant valiai

ir prasidės minčių kokteiliai,

įsibėgės jutimų baliai.



Ir tau atrodys – žemė slysta,

o kraujas kyla, plečias, kaista,

išskirsi lietų pianistą,

stogais jis gros naktinį miestą,

jo pakrašty ir tavo būstą

jis gros lyg kanarėlių maistą

ir viskas taps ūmai miegūsta,

ir tau atrodys – kraujas vėsta.



Lietus nustos barbent į stogą.

Ir stogas baigs vaidinti stygą.

Bus gera, anaiptol ne bloga –

o, kad tai peraugtų į ligą,

kas nors pripirš tau geologą,

kuris rašys kažkokią knygą,

tave sapnuos be galo nuogą

ir pasikvies pietaut į Rygą.