Metalai iš pasaulių septynių pasieks vienybę
Kažkam pavyks išskaidyti materia prima
Vienišius savo katile išvirs gyvybę
Ir ant alchemikų kalvos gims amžina tamsa
O raganos juoda katė apvers vėl valandų stiklinę
Nežemiška jėga nutrauks dangaus ir žemės giją
Senųjų gluosnių šakos lies nežinomybę
Ir ašarų upeliai sepijas prikels
Naktis apgaubs juoda skraiste žmogaus nuogybę
Išpils ant saulės cherubinas rausvą vyną
Tada aš žengsiu per bekraštę miglą į skaistybę
Žalių akių, kurias golemas matė svetimam sapne...
(Vilniaus morgas - 2002 žiema)