Mūsų Mamai

Kiek dar save dalinsi visiems kas ims, neduos,
Parkritus vėl pakilsi, bet ar ilgam gali
Stovėti mūro siena, kraujuoti iš žaizdos,
Kiek daug Tavy gyvena, bet ar Žmonių turi?

Išbučiuoti Tavo dulkiną veidą galiu,
Keliais šliaužti, prašyt atleidimo
Ir pasėti daugybę daugybę gėlių,
Ar geriau nusišaut nekankinus?