Romos gatvėje

Vakarinis pasimetimas kartais gal tik panašus į muziką, kuri sudėtingai skambėdama nedžiugina lyriko jausmų. Bet ji užrašyta ant vieno popieriaus lakšto ir rašiusiojo asmenyje skambėjo per jo patirtį, per jo pajautimą, išgyvenamą džiaugsmą ar dramą. Ji turi savy dermę ir melodiją, nes dengia savimi tikrą istoriją lašančią klausančio jautrumo link. Tad ir šio vakarinio klaidžiojimo negali vertinti kaip išplėšto ir jokiam kūnui nepriklausančio gabalo, nes teisi...


Vakarinis tiesos ieškojimas siaurose Romos gatvėse. Gatvėse, kurios tikriausiai neatsimena savo amžiaus ir istorinių vingių, nes tiek daug čia visko buvę, kad neįsivaizduojama nei žmogui, nei akmeniui. Neįkandama ir istorijos rašytojo plunksnai. Tai nėra istorija, nėra patirtis, nėra jausmas – tai gyvas Būties pulsavimas atsiveriantis šiandien ultramodernioj aplinkoj gyvenančio veržimosi ne pažinti, o rasti, ragauti, liesti, pasisotinti ir palikti kruopą slėpinio. Kruopą...

Kiekvienas paprastas garsas, ženklas, žodis, žvilgsnis, šypsnis, pykčio plykstelėjimas akių kampučiuose – niekas nėra betikslinga, laikina, trumpa, pamirštama. Ne. Viskas tarsi susigeria į atminties odą, palenda po ja, kaip augantis kūdikis po antklode. Ir savu laiku palankiems įvykiams susiklosčius visa tai pasimato ant jausenos ir atminties odos. Savotiškomis, bet matomomis dėmėmis susidėlioja. Tad kiekviena akimirka turi savo prasmę. Išgyventi svarbu tikrai...