Išprotėjusio dailininko dienoraštis...

prie amžino rato laikas palinksta per tuštumą sėja į erdvę būties
sutemos sieloje ištroškusios žodžio sakyto girdėto
tik akys priglaudžia vaizdus atminties palinksta prie lopšio gyvybės
sakai kad buvai kai nebuvo manęs
kai pėdos žymėjo tuos kurie ėjo prieš tai
aš vėl kaip tada kai buvo būtis palinkus ties veidu
ir glostė plaukus kur slėpės mintis
_________________
kulniukai aštrumais į grindinio tuštumą
skaičiuoja rikiuoja ir meldžias suklupę
toks purvinas šiandien ruduo kai teise  teisieji neklydę
suklumpa mintis ties žodžio palaikio riba
ir ochra pažymi kad klydo teisieji susėdę su tryliktu (ne) esančiu
sidabriniai auksiniai ritasi ritasi
sustoja į tuštumą rato
eile nesibaigiančia ties pirmu...
_______________
pastovėk
nusiimki kaukę
kurioje paslėpei patį save
pajusi kaip vėjas atneša žinią
kurios tu taip laukei
kaip laukia ištroškęs
vandens...