Nieks nepasakys, kaip ištikrųjų

Nusivalau ašarinį snarglį ir užverčiu paskutinį romano puslapį, kur "autorius atsiprašo, kad toks trumpas, paprastas teišėjo romanas...". Tai buvo bene mėgstamiausias mano prozininkas, o dabar teks ir jo atsisakyti, per daug gerai ir vaizdžiai rašo apie paprasto žmogelio paprastą, t. y., s...ą gyvenimą, ar tam imu knygą į ranką, jog pasiguosčiau, kad kažkam dar blogiau, dar vienišiau, dar š...iau. Nei tai guodžia, nei ką, o juk vis tiek, ir ta vienatvė išgalvotų herojų išgalvota, o mano prielipa tikra, nors labai norėčiau manyt, kad ir maniškė iš(si)galvota.Nebeliko cigarečių. O čia pas mumi, Antakalny, gerai, kaip Latvijoj, šalia "Ryga", štai ir vidurnaktį galiu cigarečių nusipirkt, jei norėčiau, net ir butelį galėčiau, bet nenoriu, ir taip jau bloga, o jei ryt dar blogiau bus. Knygą įkišu tarp kitų skaitytų ir neskaitytų, įdomių ir varginančių, saldžių ir prėskų, reikės bobutei parvešt, ji mėgsta tokias... apie sovietmetį, o dar ir apie kaimą ( kas be ko ir apie meilę, ir... ai, ko tik ten nėra, ir ko tik ta bobutė nemėgsta).
    Nusimetus chalatą įsmunku į dulkėtus džinsus ( jei mama matytų vėl savo pradėtų:"Tu kaip arabas, amžinai viską atvirkščiai, su chalatu visą dieną, o naktį... ech", lyg tai nors vieną arabą pažinotų). Dar šiukšles pasiimu ir iškeliauju į "Rygą". Prie konteinerių tie patys katinai, tie patys šunys, tie patys bomžai, tik paukščiai gal kiti, kapstosi visi lyg etatiniai naktinėj pamainoj. Vienas iš tų etatinių, kuris kalbos dovaną turi, paprašo cigaretės, bet nei aš tą cigaretę turiu, nei jis - tą kalbos dovaną, jei per tiek metų lietuviškai neišmoko.
    Parduotuvėj eilė, ko stebėtis, šeštadienio vidurnaktis, aš vienintelė iš pirkėjų blaiva, vos nesusigėdau, kaip balta varna. Pardavėjai ištarti mano žodžiai šiandien pirmi ir paskutiniai, juk bomžui atsakydama, tik galvą papurčiau, per visą savaitės galo pradžią nei kas man skambino, nei žinutes, nei laiškus rašė, net s...o teliko neturiu. Susigrūdu cigaretes ir grąža į kišenes ir keliauju iš kur atėjus. Nieks manęs nei pasiveja, nei girtas iš paskos švilpteli. Porą metrų lyg ir pasirodė kažkas iš paskos beeinantis, atsigręžiu, na, aišku, tai tik mano dar vienas šešėlis, dabar turiu net tris. Ir ko tapau verta, jei net mano šešėlis vertesnis už mane turėt kompaniją.
    Atidaviau tam bomžui likusią grąžą, du litus ir dar kažkiek centų buvo, tas padėkojo ir garantuotai pagalvojo, kad nesveika, ar ką, net cigaretės nebeprašė, o juk matė, kad rūkau.
    Grįžus nusispiriu batus, užsirakinu abi spynas iš papratimo, nors per amžius čia nieks ir kviestas neateitų, sėdu prie kompo, skaitinėju, rašinėju, šiaip tai gal jau ir laikas miegot būtų, ir taip mintyse imu dvejot, kaip ir anas gatvėj, o gal ištikrųjų nesveika, ar ką...