Akys

Mirksi akys,
O blakstienos pasiduoda,
Kiekviena su savo sruoga
Tarsi sako:

- Pavargau,
Vokas man gyvent neleidžia,
O vyzdys tik vieno geidžia -
Cha - matau!

- Kas mes tokios?
Kam mums žvilgsnis,
Jei esmė rega ir mirksnis?
Esam nuogos…

- Nieko mes akims neduodam,
Nesutekiam, neparodom,
Kam mes tupim ant to voko?
Būkime geriau ant spuogo!

- Ar ant nosies, ant kaktos…
Nemirksėsim visados,
Pailsėsim nuo akių,
Nuo rainelės ir vokų…

Akys šitiek prisiklausę,
Ir iš baimės apsiblausę,
Ėmė rausti, ėmė verkti:
- Kaip jos gali mus taip smerkti?

- Jei jos imtų ir pradingtų,
Sielos veidą sugadintų,
Jos tik vienos mums suteikia
To, ko visad žvilgsniui reikia!

Verkia akys, na o lašas
Ašaros blakstienų prašo:
- Na, suvokit pagaliau,
Ar ant nosies bus geriau?!

- Nukrapštys jus vienas pirštas,
Būkit ten, kur jums ir skirta!
Akys jūsų - sesės, draugės,
Nuo kaktos jus tik sugaudys!

- Krisit ir paliksit vienos,
Kokios kvailos jūs, blakstienos!
Ašara greitai pradingo,
O vokai tiesiog sustingo:

- Ką gi mes be jų darysim?
Kaip akis tada vartysim?
Jeigu jūsų nebeliks,
Akys niekam nebetiks!

O blakstienos susimąstę,
Pagalvoję ir pasvarstę,
Nutarė gyvent ant voko,
Ant akių, juk nieko blogo…

Mirksi akys sau toliau,
Žiba žvilgsnis jau smagiau,
Juk blakstienos pasiliko
Ten, kur joms labiausiai tiko…