Rašyk
Eilės (72122)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10340)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







-Direktorė paprašė paimti tave iš mokyklos. - mamos balsas skambėjo liūdnai. – Gerai bent, kad šį kartą niekas rimčiau nenukentėjo.
    -Jie pirmi pradėjo.
    -Ne tame esmė! Juk buvome sutarę, kad nustosi siautėti! Juk buvom sutarę!
    Tyliai užveriamos durys reiškė pokalbio pabaigą. Moteris atsisuko į prie lango stovinti vyrą.
    -Šį kartą aš nesu įsitikinęs, jog ji neteisi. – priėjęs jis paglostė susirūpinusios žmonos plaukus ir švelniai priglaudė prie savęs.
    -Buvau mokykloje. Mačiau tuos vaikinus. Jiems gerokai kliuvo. Kas nors gali parašyti skundą į policiją. Pabandyk įsivaizduoti, kokiais žvėriškais žvilgsniais į mane žiūrėjo jų motinos. Nesakė nė žodžio. Tik tylėjo ir žiūrėjo.
    -O ką galėjo pasakyti. - vyras nuoširdžiai nusijuokė ir, šiek tiek atsitraukęs, šypsodamasis pažvelgė į savo gyvenimo draugės akis. - Šeši berniukai pabandė primušti vieną mergaitę, o ji, tikrąja tą žodžio prasme, jais grindis išvalė. Niekas nieko nerašys!
    -Kas iš to. Pats juk matai - pastoviai smurtas, smurtas ir smurtas. Vos ne kas savaitę. O kiek dar mes nežinome. Atrodytų pas ją neegzistuoja suvokimas, kad kylančias problemas galima spręsti kitu būdu. Aš suprantu, kad mokykloje visiems nuo jos koktu darosi.
    -Aš labai pavargau. Nežinau, ką daryti. Nežinau, kas bus toliau. – po kelių akimirkų pridūrė, nurinkdama nuo stalo puodelius. – Mūsų neklauso. Pati savęs suvaldyti nesugeba. Tyčia laužo ir daužo viską aplinkui. Skaudina šalia esančius. Tarp mano draugių jau ėmė sklandyti gandai apie jos, švelniai tariant, keistą elgesį.
    -Abu seniai suvokėme, kad kada nors taip nutiks. – šį kartą vyro veidas tapo atšiauriai rimtas. – Ji užaugo. Aplinkiniai ėmė pastebėti tai, kas anksčiau atrodė, kaip vaikiškos išdaigos ar kaprizai. Mūsų maža „pabaisėlė“ tapo..., na tu žinai. Mes padarėme viską, ką galėjome. Todėl mažiau lakstyk jai iš paskos. Tegul pati tvarkosi su tuo, ką pridirbo. Kitaip iš savo vaikiško pragaro, kuriame buvome visus tuos metus, nusitemps mus kartu į savo suaugusių pragarą. Juk negalime būti amžinai kalti, kad ji gimė tokia! Net jei ir aplinkiniai sužinos!
    -Gal vis tik ją galima kur nors uždaryti? –moters balse suskambo nevilties atgarsiai. – Bent keliems mėnesiams. Kad pailsėtume.
    -Mes apie tai jau esame šnekėję. -vyras neigiamai papurtė galvą.
    -Dėl jos mokslų susitariau kitur ir sutvarkiau perkėlimo dokumentus. – sunkus atodūsis nutraukė trumpam stojusią tylą. -  Gimnazija čia netoli. Nuvežk ją iš ryto ir pažiūrėk, kad užeitų į vidų. Tik nuvežk. Aš jau visiems sumokėjau, kam kiek reikėjo.       

      -Susitikti nori?.. Dabar.. Ten kur visada. - mergaitė stovėjo tamsiame kambaryje, atsirėmusi nugara į duris. Blyškų veidą apšvietė nuo mobilaus telefono ekrano sklindanti melsva šviesa. Dešinėje rankoje laikė apdairiai iš prieškambario pasiimtus savo sportinius batelius. - Būsiu už dvidešimties minučių.

    Ieva sėdėjo ant grindų prie sienos, po blankiai šviečiančia sienine lempa, atrėmusi smakrą į sulenktų kojų kelius. Bandė šokti, tačiau kūnas jos neklausė. Trukdė viskas: pradedant nuo prakaito sudrėkusiu kūnu ir baigiant į ausis įkišamomis belaidėmis ausinėmis. Atrodė, kad prasidėjusios nesėkmės niekada nepaleis jos iš savo glitaus glėbio.
    Mergaitė neskubėdama nusiavė minkštus baleto batelius. Vaizdiniai užplūdo nekontroliuojami: iki tol darniai skambėję fortepijono skleidžiamos muzikos garsai akimirkai sutriko. Grojančioji suklydo vienu vieninteliu taktu, tačiau to pakako, kad rausvos spalvos triko ir tokiu pat ilgu, besiplaikstančiu sijonu vilkinti balerina, atliktų neteisingą judesį. Ieva tarsi atsimušė į nematomą sieną. Sustojo ir išsigandusi ranka prisidengė burną: iš lūpų išsprūdęs garsus aiktelėjimas buvo girdimas visoje sausakimšoje baleto mokyklos šokio teatro salėje. Nors muzika vėl liejosi reikiamu ritmu, tęsti nebebuvo jokios prasmės. Per paskutinius keletą mėnesių ruošta kompozicija subyrėjo tarsi kortų namelis. Ieva metėsi į tarpą tarp sunkių scenos užuolaidų net nepastebėjusi, kad iš įpročio bėga baleto šokėjoms būdingu plastišku šokio žingsniu. Susidarė įspūdis, kad mergaitė vis dar tęsia pasirodymą. Du ar trys menkai šioje meno srityje nusimanantys žiūrovai ėmė ploti, manydami, kad taip ir turėjo būti. Tačiau dauguma sėdinčių salėje užjaučiančiai kraipė galvas. Kelios užkulisiuose stovinčios ir sekančio pasirodymo laukiančios baleto mokyklos mokinės piktdžiugiškai atvirai šypsojosi. Kerštas gali būti ne tik labai saldus, bet ir subtilus. Ievos baigiamojo egzamino privalomosios programos dalis buvo sužlugdyta.
    Ieva nuvijo šalin vėl ir vėl sugrįžtančius nemalonius prisiminimus. Apimta trumpalaikio įsiūčio bangos, atsistojo. Jėga pabandė nusivilkti nekenčiamu tapusi juodą triko. Pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. Nereikalingu tapęs rūbas nulėkė į kambario kampą. Sunkiai kvėpuodama, visiškai nuoga, ji stovėjo priešais didžiulį, visą sieną užimančio, lango stiklą ir žvelgė į tamsą. Ranka pakilo ir palietė ant komodos gulinčio muzikinio centro valdymo pultelio klavišus. Ausinėse suskambėję „J\'en Ai Marre“ akordai pažadino iš sąstingio. Ieva žengė į kambario vidurį. Šį kartą šokis užvaldė ją visą. Staigius kampuotus judesius keitė gundantis švelnus klubų bangavimas. Rankos judėjo, atkartodamos nuogo kūno išlinkimus. Tarytum glostydamos, bet jo taip ir nepaliesdamos. O pirštai ore rezgė įmantrų raštą. Atrodė, kad mergaitė, atsegdama nematomas sagutes, erzina į ją žvelgiančius, vis atitolindama ir atitolindama iki begalybės akimirką, kada nusimes paskutinius įsivaizduojamus rūbus. Labiausiai jaudino ne jos nuogumas, o šokio kuriama iliuzija, kad dar truputi, dar šiek tiek ir ji nusirengs. Tik taip negalėjo nutikti, kol Ievos ausinėse skambėjo muzika. Tų užkeiktų nematomų sagučių buvo gerokai per daug. Jų buvo lygiai tiek, kiek reikia pasiekti susijaudinimą ir pajusti slegianti nusivylimą, kad varstantys kūną geiduliai dingo, kai ji baigė savo šokį.
    Ieva sustojo, beveik liesdama savo įkaitusiu kūnu šaltą lango stiklą. Bandydama atgauti kvapą įsirėmė į jį kakta. Pakėlusi galvą sustingo iš siaubo. Už kelių dešimčių centimetrų nuo jos, kitoje lango pusėje, ten, kur nesiekė iš kambario sklindanti šviesa, iš visų pusių aukštos tankios gyvatvorės nuo pašalinių akių saugomo jų kiemo tamsoje stypsojo žmogysta. Skardus spygtelėjimas perskrodė nakties tylą. Ieva instinktyviai atatupsta metėsi atgal. Paslydo. Krisdama čiuožtelėjo grindimis ir skaudžiai trinktelėjo pakaušiu į durų staktą. Trindama užgautą vietą pažvelgė lango pusėn. Už jo nieko nebuvo. Antrame namo aukšte pasigirdo skubus žingsniai. Mergaitė puolė prie kampe gulinčio savo triko. Mintis, kad kas nors iš namiškių gali ją užtikti sėdinčia be drabužių ant grindų, kėlė tokį pat siaubą, kaip ir šešėlis kieme.
       

    -Man reikia eiti. – Dominykas neskubėdamas įsikišo savo mobilų telefoną į džinsų užpakalinę kišenę.
    -Čia ji? – plačiai nusišypsojęs Aleksandras ištiesė atsisveikinimui ranką. – Kuri draskosi, kaip katė?
    -Ta pati. – draugo balse pasigirdo nuobodulio gaida.
    Jie stovėjo ryškiai apšviestoje centrinėje parko alėjoje. Abiem tai buvo tiesiausias kelias namo iš sporto klubo, kuriame du kartus per savaitę Dominykas, beveik prievartine tvarka, versdavo savo storulį akiniuotą draugą lieti upelius prakaito.
    -Tik nesakyk, kad nepatinka! – pajutęs bičiulio nuotaiką, Saša timptelėjo jį už rankos į save. – Vis tiek nepatikėsiu.
    -Ne tai, kad nepatinka, bet... - vaikinas akimirkai nutilo, ieškodamas reikalingų žodžių. -... ji pernelyg prieinama. Su ja nuobodu. Jau nuobodu.
    -Tada neik?
    -Tai, kad kitos kol kas nėra. O juk norisi. Kodėl neimti, jei duoda! – garsiai nusijuokęs pašnekovas dingo tamsoje.

    Mergaitė sėdėjo ant suolelio, parietusi iš tolo boluojančias plikas kojas. Į tumulą susukti džinsai buvo bet kaip nublokšti ant į šalis išvirtusių sportinių batelių. Vienintelis žibintas menkai apšvietė net ir dienos metu retai lankomą taką. Išgirdusi artėjančius žingsnius, ji vangiai pakilo. Luktelėjo kelias akimirkas. Iš tolo pamačiusi pažįstamą siluetą, neskubėdama nusitraukė kelnaites. Suspaudusi į gniutulą, numetė jas ant savo drabužių krūvos. Ilgas sportinis palaidinis, tarsi trumputė mini suknelė, dengė nuogus jos klubus. Netarusi nė žodžio, nutraukė per galvą priėjusio vaikino marškinėlius ir liežuvio galiuku atsargiai palietė šiltą jo krūtinės odą. Blyškaus veido nebuvo galima įžvelgti per laisvai krintančių ugninių plaukų sruogas. Tą akimirką Dominyką apėmė įsiūtis: mergaitės judesiuose nesijautė jokios aistros. Svetimas kūnas buvo liečiamas tarsi gardaus maisto kąsnis. Ir nieko daugiau. Jis pirmą kartą gyvenime patyrė iki šiol niekada nežinotą nusivylimo ir beviltiškumo jausmą, kai vyriškis naudojasi moterimi, kaip tik nori ir kada tik nori, tačiau tikrovėje jos neturi. Ir liūdniausia, jei ta moteris jam svarbi, kad nieko su tuo negali padaryti. Juk gyvenime ne vaikinas renkasi merginą, bet atvirkščiai – ji renkasi, kam atiduoti save visą. 
    Dominykas sugriebė ranka draugę už smakro ir pabandė pabučiuoti. Mergaitė tik stipriai suspaudė lūpas, leisdama suprasti, kad tokios, kokia jis norėtų ją čia ir dabar matyti, nėra. Bet koks bandymas prasibrauti už šios neįveikiamos sienos buvo pasmerktas žlugti.
    „-Eina ji ..! “ – su šia mintimi jame sukilo nauja pykčio banga.
    Vaikinas grubiai stumtelėjo prie jo prisiglaudusią rusvaplaukę link suolelio. Šią akimirką Dominykas tenorėjo tik vieno – kad jai skaudėtų. Malšindamas savo apmaudą, norėjo mėgautis partnerės patiriama nuoskauda. Padaryti viską greitai ir grubiai. Nekreipiant dėmesio į jokius kito žmogaus jausmus. Nelaukiant jos. Nubloškiant šalin visas tas nesąmones, kad mergina baigia pirma, o jis po to. Norėjo daryti viską tik sau ir tik dėl savęs. Jaučiant ją ir suvokiant ją tik įsiskverbusia savo kūno dalimi. Stumiantis gilyn vis greičiau ir greičiau. Ir stipriau. Kad skaudėtų. Būtinai, kad tai kvailei skaudėtų.

    -Tu psichiškai nesveika! Iškrypėlė! Beprotė! Visiška! - Dominyko balsas aidu atsimušė nuo gretimai augančių medžių. - Tu man į petį įkandai! Nagus pasitrumpink! Subraižei visą nugarą! Kraujas bėga!
    -Atsiprašau. - tylus mergaitės balsas skambėjo veikiau abejingai nei užjaučiančiai, tarytum ji būtų mintimis nuklydusi kažkur labai toli ir neturėtų savyje jėgų sugrįžti į supančią realybę. - Tau juk anksčiau patikdavo.
    -Bet dabar ne! Supranti!!! Man ne-pa-tin-ka!!!
    Slėpdamasis nakties tamsoje, Saša atsargiai dirstelėjo iš už storo medžio kamieno. Iki žibinto apšviesto suolelio, ant kurio atsisėdęs jo draugas tvarkėsi traukiant per galvą atvirkščiai išverstus savo marškinėlius, buvo kokie šeši metrai. Rusvaplaukė, prigludusi jam iš užpakalio, guosdama bučiavo sužalotas kūno vietas. Staiga Aleksandro kūną nukratė šiurpuliai: mergaitė lūpomis perbraukė išilgai sukruvintos Dominyko nugaros. Liežuviui slystant peties išlinkumu, praviroje jos burnoje žybtelėjo nenatūraliai ilgi, primenantys laukinio žvėries iltis, dantys. Akimirkai pasirodė, kad užnugaryje nieko nenutuokiančio ir vis dar piktai priekaištaujančio bičiulio, pražiotais nasrais iškilo alkana, kraupi pabaisa, bet kuriuo momentu galintys smogti mirtiną smūgį. Tuo metu mergaitė spinduliavo tokia įtikinančiai baugia gyvuliška jėga, kad Saša vos susilaikė nepradėjęs klykti iš siaubo. Vaizdinys trūko kelias sekundes, kol ji, sudėjusi savo lūpas vamzdeliu, prigludo eiliniam bučiniui prie draugo kūno, liesdama vietą, kur neseniai buvo skaudžiai įkandusi. Sunkiai kvėpuodamas Aleksandras loštelėjo atgal už medžio kamieno. Viena sveiko proto dalis šaukte šaukė, kad visa tai, ką matė, yra absurdas. Vampyrų nebūna! Kita dalis varė iš proto reginio tikroviškumu sukeltomis abejonėmis.
    -Atstok! - Dominykas staigiu judesiu nubloškė nuo savo pečių jį apkabinusias rankas ir pakilęs nuėjo takeliu.
    Saša taip pat nėrė šalin.
   
    Vienišo žibinto šviesa palengva išblėso ir jis užgeso. Taupant energiją, nustatytą nakties valandą, visi jie, esantys šalutiniuose parko alėjose ir takeliuose, buvo išjungiami. Mergaitė klūpėjo ant suolelio visiškoje tamsoje. Nakties vėsa maloniai glostė apnuogintą jos kūną. Liežuviu perbraukė dar kartą per kruvinas lūpas. Giliai, apimta palaimos, tarsi tik ką būtų nusimetusi kažkokią, tik jai vienai žinomą, sunkią sielos naštą, atsiduso: kurį laiką neskaudės. O po to diena iš dienos vis labiau ir labiau, kol neištvers. Tada ieškos vėl. Bet kokiu būdu. Kad ir tokiu, kaip šiandiena - praskečiant kojas.     

    -Tu manęs vis tiek neapsaugosi. - Erika jautėsi nejaukiai, tempiama už rankos per gimnazijos kiemą.
    Anksti ryte, vos pravėrusi lauko duris, ji pakliuvo tiesiai į draugės glėbį, kaip kad būdavo anksčiau, prieš kelis metus, kai jos pastoviai kartu eidavo į pamokas ar grįždavo iš jų.
    -Bus tik blogiau. - mergaitė kluptelėjo kopdama laiptais ir jų rankos išsiskyrė.
    -Ko reikia! - neįprastai grubus Ievos balsas privertė ją pažvelgti aukštyn. Šviesiaplaukė mokyklos gražuolė stovėjo gniauždama kumščius prieš du augalotus ketvirto kurso mokinius, kurie bandė užkirsti kelią Erikai. Atrodė, kad dar akimirka ir ji pradės juos daužyti, kiek jėgos leidžia. Nustebę vaikinai prasiskyrė, leisdami joms praeiti.
    -Jie tau tikrai to neatleis. Paleisk, prašau. Tegul būna, kaip buvo. Aš kaip nors. - jos balsas darėsi vis silpnesnis. Suvokimas, kad kažkam yra ne tas pats, kas bus su ja ir tas kažkas pasiryžęs padaryti viską ką gali, kad būtų kitaip, maloniai šildė ir kėlė šiurpulius, banga po bangos vis perliejančius jos kūną. Kančia tapęs vienatvės jausmas nyko, užleisdamas vietą ramybei. Norėjosi prisiglausti iš dėkingumo prie priekyje jos einančios draugės nugaros, net ir žinant, kokią yra trapi ši laimės akimirką.
    - Aš ateisiu per pertrauką. - Ieva pastatė Eriką tiesiai prieš plačiai atvertas jos klasės duris, pabučiavo į skruostą ir atsargiai stumtelėjo į vidų. - Į kitą kabinetą viena neik. Palauk manęs.

    -Turim naujokę. - kažkam, stovinčiam koridoriuje, mokytoja kviečiamai mostelėjo ranka.
    -Metų pabaigoje naujokė? - Aleksandras nustebęs žvilgtelėjo į įėjusiąją ir po akimirkos, palinkęs per tarpą tarp suolų eilių, bakstelėjo į šoną Dominykui. - Čia juk...
    Draugas nežymiai linktelėjo galva, tarsi bijodamas, kad aplinkiniai gali suprasti, jog jis yra pažįstamas su tuo keistai atrodančiu sutvėrimu.
    -Sveiki. Mano vardas Simona...
    Ieva neišgirdo visų atvykėlės tariamų žodžių. Keldama akis nuo savo pravertos rankinės, žvilgsniu užkliuvo už medžiaginių sportinių batelių ilgais aulais, juodos spalvos tamprių, glaudžiai prigludusių prie tokių pat, kaip jos, lieknų kojų. Kraštelio trumpo, juodai balto languoto sijono, kurį beveik visą slėpė pilkas platus palaidinis. Mergaitės rankų nebuvo matyti iš po ilgų jos drabužio rankovių. Ant akių užtrauktas gobtuvas ir juodos kepurės snapelis dengė dalį veido.
    -Ieva, nesvajok! - praeidama tarp suolų, mokytoja pamojavo delnu jai prieš akis. - Simona ne berniukas. Nėra ko žiopsoti burną išžiojus. Žvirblis ant liežuvio galo pridergs.
    Griaudžiant sutartinam juokui, pedagogė palietė arčiau sienos stovinčio laisvo suolo kraštą ir atsisuko į naujokę: - Šitas tavo. Tėvai prašė nesodinti prie lango.
2011-10-20 10:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-10 11:52
St Sebastianas
Na, kiek pavėluotai, bet vis tiek pabambėsiu, kad labai ilgi tarpai tarp dalių. Teko užmesti akį į tai kas buvo anksčiau.

Kūrinio tekstas sklandus, nekilo noras bambėti, o tai jau ženklus privalumas. Pats kūrinukas išsiskiria iš bendros rašykuose esančių kūrinių masės. Tikiuosi taip išliks iki paskutiniojo taško.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-28 12:34
Artur Wilkat
Visai neblogai. Tik tarpai tarp prodos per dideli:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-23 10:23
Aurimaz
Dialogai daugmaž geri. Klaidų vis dar yra palikta, bet mažuma. Vertėtų minties šuolius ir atskiras pastraipas ryškiau atskirti, ypač kai keičiasi veikėjai ir vieta.
Siužetas... Na, praeitoje dalyje buvo tiek aistrų ir diskusijų, kad čia nieko naujo nepasakysi. Vietomis susidaro įspūdis, kad visas pasaulis nepaliaudamas puoselėja neapykantą Ievai, jokių prošvaisčių. Diagnozę, manau, parašys po kokios ketvirtos dalies.
Bent jau manęs kūrinys neužkabino tiek, kad nekantraudamas laukčiau kitos dalies. Darbas emociniu aspektu yra labai vienkryptis - blogis, neapykanta, abejonės, smurtas, savęs kankinimas...
Iškyla natūralus noras surasti kažką gražaus, tačiau čia to nėra. Kryptinga savidestrukcija kvepia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą