prabudimai

Ankstyvą rytą prieš švintant jis stovėjo atsirėmęs į virtuvės langą, pro kurį nebuvo matyti jokio viliojančio peizažo, tik nyki, žymiai per arti stūksanti, rausva mūrinė gretimo pastato siena. Jam, iš prigimties perfekcionistui, ta valanda rodėsi bereikšmė. Vėl per anksti pabusta, per trumpai miegota, kada gi sugrįš pastovus ritmas į jo gyvenimą. Žinoma, to pastovumo, o tuo labiau žemiškumo, aplink jį niekada nebuvo.

Neturėjo jis jokio rytinio ritualo. Ką atneš diena, štai ko jis kasdien laukdavo. O ką daryti, kai ta diena – dar ne čia? Nėra jos nei viduj, nei lauke už to nuobodaus lango, nelaukia ji pasislėpus po ką tik iškeptais kepalais, atspaustais laikraščiais ir bundančių paukščių plunksnomis. Kas būtų tinkama šią akimirką, kai esi nežinia kur, lyg ką tik papuolęs į Skaistyklą?

Dar vakar čia degė žvakės; vaško kvapo pilnas kambarys ir girgždančios senų jo namų grindys neigiamai spalvino  per skubiai atėjusį rytą. Visomis kalbomis, kokias tik spėjo išmokti per šį vis dar jauną savo gyvenimą, galvoje skambėjo nebaigti pokalbiai, pasenę naujienos, eilutės iš daugybę kartų perskaitytų knygų, visi vaiduokliai iš taip neseniai pasibaigusių minučių.

Prie veidrodžio gulėjo gelsva krūvelė laiškų, tolimi adresai, kuriems jis taip ir nesugebėjo atrašyti: mylimieji, trokštantys jo tokio užburiančio dėmesio.

... Ir, rodės, niekur nebepriskubėsi, vis vien tave pagauti – neįmanoma.

Lėtu judesiu tarpduryje jis apsisuko ir  dar kartą nužvelgė savo gyvenimą. Tas žmogus, kuris  galėjo cituoti gerbtiniausius raštus, kritikuoti visokio plauko kūrinius, dabar nežino, ar jau prasidėjo nauja diena, ar jau dera nubusti ir prisijungti prie tos ramios vienodos kasdienybės.
Baltos namų sienos lyg operos rūmai skardžiai atmušinėjo giliausius jo sielos balsus. Paėmęs raižytą degiklį, jis įžiebė  patirpusiose žvakėse šviesas, lyg nevalingai norėdamas paskubinti auštančią dieną. Jo palangėse ramiai žaliavo prieskoninės žolės, vonioje tvarkingose lentynose gulėjo purūs rankšluosčiai, kažkas paslaptingai nuosekliai ruošėsi ateinančiai dienai, naujam pasirodymui.

Kai pirmosios šviesos pradėjo lėtai skverbtis pro užuolaidas, jis vis dar sėdėjo virtuvėje ir maištingai vijo mintis iš galvos. Jauki ir maža erdvė, kurią ryte pirmą sušildo saulė, priminė jam tolimą ir šviesią verandą, kurioje neatmenamai seniai jis saugojo savo taip tankiai suskilusį gyvenimą. Ir tik ten gyvenęs vėjas nuo jūros, kurio jis labiau už viską ilgėjosi, galėtų žinoti, kodėl jis nejučiom sau nusišypsojo ir ranka perbraukė beveik mirusias  primirštas vazonines kambario gėles.