Cukraus filosofijos

Cukrus cukrainėj gyvena ir tūno,
Svarstydamas, kur saldžiausia jam būna,
- Arbatoj, ar košėj, ar pyrage?
Gal torte, o gal - šokolade?

Cukrainėje liūdna ir drėgna labai,
Giminaite druskine, sakyk, ką manai?
Negaliu apsispręst, kur saldžiausias tampu,
O gal tai tik mitas, jog saldus aš esu?

- Tavo cukrainė kaip mano druskinė -
Veda iš proto man smegeninę,
Pati pagalvoju, ar aš sūri,
Bet svarbiausia, kad indelį turi,

Pažvelk po stalu į rudą pintinę -
Koks gi ten turgus ir kiek ten kaimynų,
Obuolys ir česnakas, ir dar svogūnai,
Mėtos, čiobreliai ir peletrūnai...

Pažiūrėk, kiek lukštų ir kvapų - koks chaosas,
Tik vieni namai, o pintinė jų - bosas,
Tad ko gi tau rūpi saldus tu ar ne?
Gyvenk toj cukrainėj ir džiaukis joje!

- Bet ne gi tau druskinėj gerai?
Suspaustas jautiesi tu amžinai,
O kas tau pasakė, jog esi sūrus?
Ar kad tavo skonis virtuvei svarbus?

- Cukreli, mielas giminaiti,
Manau, jau laikas šitą temą baigti,
Jei tu nesaldus, tai ko tuomet tave
Į arbatą deda ir sumaišo joje?

Jei aš nesūrus, tuomet ką veikiu
Ant mėsos, ar sriubos, ar ant žuvų?
Jei aš nesūrus, tai ko tada spjaudo
Mane, kuomet per daug paragauja?

Na, o kur tau būna gyvent saldžiausia -
Tai ten, kur tavęs pribarsto labiausiai,
Dabar, kai jau viską tau pasakiau,
Leisk pailsėti man pagaliau!

Cukrus paklausęs, apsiramino,
Pažvelgęs pintinėn, pagailo kaimynų,
Bet pasakyti nieko nespėjo,
Nes į arbatą tuoj subyrėjo...