Tavęs jau niekas nebenori

Laikyti nebereikia.
Virvės, prispangę rudens,
švaistosi niūriais vakarais
norom nenorom erzindamos vėją.
Grįžta mezgėjos į madą,
termometrai keičia kryptį,
pamišę menininkai parke mylisi su medžiais,
visai pamiršę apie šunų kakučius.
Vieną vakarą, prisimeni kaip nemėgsti medaus
ir liepžiedžių arbatos.
Tik poetai ir paštininkai nemiega ilgiau,
sutūpia į vėsius rytmečius,
žiūri į šaltus akligatvius