Kasdienybės miniatiūra

Buvo tokia pat lietuviškai niūri diena, kaip ir visos kitos. Lijo, nors jau vidurdienis, buvo taip tamsu, lyg paskutiniojo teismo dieną. Mano nuotaika idealiai atitiko orą. Liūdėjau, nes eilinį kartą susimoviau gamindama vakarienę, susipykau su turbūt visais savo ir taip negausiais draugais, naktį sapnavau architektūriškai realistišką sapną apie sudegusią bažnyčią, o ryte nubudusi ir susiradusi šio sapno reikšmę, nemaloniai nustebau, jog manęs laukia nemalonūs išgyvenimai...

Sarkastiškai nusišypsojau – aš visa peršlapusi nuo galvos iki kojų, ir jei per artimiausias penkias minutes nesulauksiu autobuso, susirgsiu plaučių uždegimu – kas gi gali mano tobulajame pasaulėlyje nutikti blogiau už tai? Lengviau atsikvėpiau tik pamačiusi kankinamai lėtai atriedantį „caro maro“ laikų autobusą. Vis geriau toks, negu jokio, pamaniau. Sukaupusi savo paskutines apgailėtinas jėgas ir dar likusį ryžtą, alkūnėmis prasiskyniau kelią į autobuso paleistuviškai siūlomą šilumą. Daugmaž patogiai įsitaisau šalia abejingai gumą žiaumojančios paauglės, pasipuošusios pagal naujausią Šiaulių kaimo madą bei įmitusios moteriškės, kurios amžių tiksliausiai apibūdinčiau sparnuota fraze „respectable but still young“.

Autobusas kriokdamas pagaliau pajuda iš vietos ir įsibėgėja iki trisdešimties kilometrų per valandą. Pasiekęs šį, tiesiog neįtikėtiną greitį, jis jau ir lėtino, mat privažiavom dar vieną stotelę. Mintyse keikiau visus: vairuotoją, kuris, atrodo, neranda akceleratoriaus pedalo, o netyčia jį radęs nedrįsta spustelėti, nes ką gi pagalvos vežamieji, juk jie ne malkos; abejingąją paauglę, kurios vieninteliai gyvenimo tikslai – išsirinkti tinkamą nagų lako spalvą ir tinkamą bei, žinoma, turtingą vyrą; despotiško stoto moteriškę, kuri tik ir tegalvoja apie nykios virtuvės sienų spalvą, nykaus nuosavo vyro garderobo papildymą ar nykios kasdieninės vakarienės ingridientus. Laukte laukiau kada pagaliau galėsiu išlipti ir palikti šiuos žmones bei jų nepretenzingus tikslus, ateitis ir svajones...

Staiga visas mano mintis iššlavė į autobusą atsargiai ir lėtai lipantys du žmonės – moteris ir paauglys. Motina, jau žilstelėjusi bei suvargusi, rūpestingai prilaikė už rankos vedamą maždaug mano amžiaus, kvailokos išraiškos vaikiną. Daunas – supratau vos pažvelgusi į apskritą, naiviai geraširdišką veidą. Šalia manęs rymanti paauglė paskersavo į ką tik įlipusius žmones su panieka ir pasislinko toliau, o įmitusioji moteriškė nervingai nusuko akis bei apsimetė įdėmiai skaitanti autobuso langą puošiančią reklamą. Aš stovėjau vis toje pačioje vietoje, jutau kaip mano veidas keičiasi iš atšiauraus į bejėgišką, ir devyniolika metų statyta abejingumo siena, skirianti mane nuo viso pasaulio, ima eižėti, palikdama mane akis į akį su negailestinga realybe, kurioje nėra gailesčio kitaip mąstantiems, jaučiantiems ar atrodantiems. Būdama šalia šių žmonių supratau, kiek daug aš turiu – imlų ir šviesų protą, gebantį kurti, skaičiuoti, mąstyti bei suprasti; ateitį, kurią kursiu savomis rankomis bei galimybę pažinti įspūdingąjį pasaulį. Motina ir jos vaikas viso to neturi. Gal amžinasis paauglys ir nejaučia skausmo kasdien vadinamas daunu, matydamas panieką ar baimę žmonių akyse, tačiau motina jaučia. Ji supranta, kad jos sūnus niekada negyvens mums - sveikiesiems įprasto gyvenimo. Jam liks nesuprantama, kodėl žmonės geria, skaito, mylisi, miršta. Motina žino, jog tiek nedaug liko jos vaikui, o ir tiek nedaug jis spėjo pamatyti, pajusti, patirti... Kančia suėdė motiną gyvą, palikdama tik tuščią kevalą, apvilktą beformiu ir befirmiu audiniu bei sueižėjusią širdį, skirtą tik suprasti savą vaiką ir palaikyti seniai dvasiškai mirusio žmogaus gyvybę. Žlugo visos viltys gyventi geriau, meilė vyrui, atrodo, amžinomis laikytos draugystės, norai ir siekiamybės.  Liko tik motina ir sūnus. Kartu ligi pat pabaigos...

Ir dabar štai aš stoviu prieš juos. Aš – turinti ir galinti, atrodo, viską, žiūriu į du tokius artimus vienas kitam žmones, kuriuos kažkas taip nuskriaudė. Dievas, likimas, teisingumas? Argi svarbu... Jiedu stovi susikabinę, nekreipdami dėmesio į nejaukiai besijaučiančius ir pritilusius aplinkinius, į baimės jausmą tvyrantį ore, į mano neviltį. Vaikinukas staiga pakelia į mane akis ir nuoširdžiai nusišypso nežinodamas, jog yra kitoks, o tokiems realiame pasaulyje vietos tiesiog nėra.

Autobusas vėl stoja.

Aš išlipu