Šaltą spalį

Šaltas spalio vakaras. Piko valandos. Žmonės skuba namo po darbo. Mes su Jone stovime brome ir rūkome. Abu atsirėmę į sieną, Jonė padėjusi galvą man ant peties. Mūsų draugai laukia mūsų barake.
Mes su ja jau rūkome apie pusvalandį. Cigaretę po cigaretės. Jonė kažko susinervino būdama bare ir staiga iš jo išbėgo. Aš išėjau paskui ją. Neklausiau, kas atsitiko. Puikiai žinojau, dėl ko ji nuliūdo ir man buvo labai gaila jos. Tačiau aš taip pat apsimečiau nežiniuku ir nieko nesakydamas atsistojau šalia jos. Pamačius mane, ji taip pat nieko nesakė, tik padėjo galvą ant peties.
Neseniai ji įsijungė ausinuką ir pradėjo klausyti muzikos. Vilniaus senamiesčio garsai man buvo malonesni, todėl ir toliau stovėjau kaip stovėjęs.
- Ar tu moki šokti? - staiga paklausė Jonė.
- Ne, nemoku, - ramiai atsakiau ir pajutau Jonės nusivylimą. – Bet užtat labai mėgstu.
Jonė nusijuokė. Nieko nelaukęs paėmiau ją už rankos ir atitraukiau nuo sienos, o kita ranka apglėbiau ją per liemenį. Taip žemai, kiek tik galėjau sau leisti ir neįžeisti jos. Mes pradėjome šokti valsą arba kažką panašaus į tai. Kai atsisukdavau į gatves pusę, matydavau, kad dauguma skubančių žmonių šypsosi mus pamate.
- Žinok, tu tikrai prastas šokėjas, - pasišaipė Jonė.
- Savaime aišku. Bet svarbiausia, kad mėgstu šokti. Juk žmones šoka, nes mėgsta. Nors gal ne? - suabejoju savimi. -  Hm... Turbūt svarbiausia žmogus, su kurio šoki. Šokis gali būti labai geras būdas parodyti savo jausmus. Draugystės ar meilės. Todėl kartais nors ir nemoki šokti, reikia bandyti šokti. Juk savo jausmų neužgniauši.
Jone dar kartą nusijuokia.
- Ar tau būna kada nors blogai? - paklausė Jonė.
- Kaip suprasti?
- Ar tu būni kada nors nepatenkintas? Arba nusivylęs? Bent jau nuliūdęs?
- Aišku, kad būnu.
- Nesimato.
- O ar turi matytis? – dabar jau juokiuosi aš. – Aš labai dažnai būnu nuliūdęs. Bet dažniausiai būnu liūdnas, kai esu vienas. Ne dėl to, kad aš neprisileidžiu žmonių, ar man gėda dėl savo jausmų. Paprasčiausiai, kai mane supa draugai, aš negaliu būti liūdnas, nes mane supa draugai. Juk tai yra taip šaunu ir aš to momentu daugiau nieko nenoriu. Turbūt kai būnu vienas, dėl to ir liūdžiu, kad esu vienas.
Mes toliau sukamės valso ritmu ir Jonė galvoja apie mano žodžius.
- Bet nebijok, - toliau tesiu aš. – Nieko blogo, kartais nuliūsti. Iš teisų, aš mėgstu kartais pabūti vienas ir pamąstyti apie kažką. Melancholija yra toks gražus jausmas. Iš tiesų, dabar daug kas taip mano. Žmones mėgsta paliūdėti ir garsiai apie tai kalbėti. Tačiau aš dabar tai sakau, nes matau tave tokią liūdną ir labai gražią.
- Ar tu žinai dėl ko aš nuliūdau?
- Ne, neįsivaizduoju. Nori man pasakyti?
- Noriu, bet... Nežinau šiaip ką pasakyti. Tiesiog staiga pasijaučiau beviltiška ir kvaila. Užsinorėjau kito gyvenimo. Arba bent kažko, kas padarytų jį geresnių. Visiškai netikėtai viskas, kas mano, viskas, ką aš nuveikiau ir kas aš esu pasirodė menka.
Aš nustojau sukti Jonę valso ritmu ir  perbraukiau delnu per Jonės veidą. Taip nubraukiau nuo veido plaukus. Tada pasilenkiau link Jonės ir pabučiavau ją.




Saulės šviesa pažadino mane. Jonė gulėjo šalia manęs ir galvą buvo padėjusi man ant krūtinės. Aš keletą kartų ranka perbraukiau per jos tamsius plaukus, tada pabučiavęs į viršugalvį išsirangiau iš lovos.
Žinojau, kad padariau vakar klaida, tačiau nesmerkiau savęs dėl to. Kad ir kaip bežiūrėčiau klaida buvo labai maloni. Nieko čia aišku gero, kad aš taip mąstau, bet ką jau padarysi?
Dar labiau nusiminiau pagalvojęs apie Grytę. Nesakau, kad vakar buvau ją pamiršęs, tačiau... Vakar atrodė, kad viskas taip ir turi būti. Jonė buvo tikrai nuliūdusi ir, manau, ji bent puikiai suprato kokios pasekmės bus.
Jonė pramerkė akys ir pradėjo rąžytis.
- Labas rytas – tarė ji.
- Labas, - nusišypsojau aš.
- Kavos?
- Aha.
- Tuoj padarysiu.
Jonė susivyniojo antklode ir atsikėlusi nuėjo į virtuvę. Aš nuėjau į dušą. Gerai nusiprausęs duše susiradau virtuvę.
Jonė sėdėjo prie stalo vis dar apsigaubusi antklode ir gėrė kavą. Ant stalo taip pat stovėjo puodelis kavos man ir lėkštė su kiaušiniene.
- Kiaušinienės nereikėjo, bet ačiū, - padėkojau aš.
Prisėdau ir pradėjau valgyti. Jonė stebėjo mane.
- Ką vakare veiksi?
Aš nustojau valgyti ir šyptelėjau. To ir bijojau.
- Vakare su Gryte ruošėmės eiti vakarieniauti pas jos tėvus.
- Ar eisi?
- Jei viskas bus gerai.
- Tu ją myli? – staiga paklausė Jonė.
- Taip, - ramiai atsakiau aš.
- Ar tu mane myli? – šiek tiek abejodama paklausė ji.
- Hmm... Tu turbūt pati nustebsi, bet taip, - Jonė iš tikro nustebo. – Aš netikiu meilė iš pirmo žvilgsnio, bet  tikiu, kad įsimylėti galima labai lengvai ir greitai.
- Kuria myli labiau?
- Nežinau, - man pradėjo įkyrėti jos klausimai.
- Tai kas dabar bus?
- Baik klausinėti, - atsistojau ir nuėjau iki lovos pasiimti nuo stalelio cigarečių. Kai grįžau Jonė sėdėjo taip pat ir toliau stebėjo mane. Aš pasiėmiau peleninę ir atsisėdau atgal į savo vietą. Dar kartą pažiūrėjęs į Jonę supratau, kad teks kalbėti.  Užsidegiau cigaretę ir gurkštelėjau kavos.
- Jone, aš tikrai nežinau kas dabar bus. Žinau, kad tik dabar kažkas keisis. Nesuprask manęs klaidingai. Aš nenorėjau tavęs įskaudinti ar pamokyti. Norėjau tik maloniai praleisti vakarą su tavimi, bet tikiu ir tu to norėjai. Aš nežinau kaip dabar pasielgsiu, nežinau kaip tu su Gryte pasielgsi ir nežinau, kodėl vakar taip pasielgiau, puikiai suprasdamas pasekmes. O didžiausia paslaptis man yra, kodėl aš jus myliu. Nesakau, kad jus to nevertos, bet tiesiog aš negaliu pasakyti priežastis, kodėl myliu. Tiesiog myliu ir viskas. Noriu mylėti ir taškas. Noriu pasakyti, kad aš savo meilės noru nevaržau ir aš nekalbu apie seksą.
Aš nustojau trumpam laikui kalbėti ir atsigėriau kavos, įtraukiau keletą dūmų cigaretės.
- Turbūt meilė, - toliau tęsiau aš. – yra nelogiška ir akla kažkiek. Galbūt mes jos net nevaldome. Kai kurie tiki lemtimi, kai kurie – ne. Tačiau, kad ir kiek aš čia spėliočiau atsakymo nesužinosiu, nes meilė yra paslaptis. Ir niekas tos paslapties neturi atskleisti, nes paprasčiausiai nebemylės. Tam žmogui nebus įdomu mylėti.
Aš atsistojau ir prisidegiau nauja cigaretę. Nenorėjau žiūrėti į Jonę.