Istorija apie du žmones, kurie manė, kad yra žuvėdros

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

Tai istorija apie tu žmonės, kurie galvoja, kad yra žuvėdros.
Ši istorija susideda iš dviejų dalių. Pirma – jų tipiška diena, viena iš daugybės dienų, jų nežmoniškai žuvėdriško gyvenimo.
Antra – jų nepaprastas, lemtingas gyvenimus ir vertybes keičiantis vakaras.

***

Jūra lengvai banguodama ruošėsi patekančiai saulei. Klyksmas po klyksmo švintantis dangus pildėsi klykiančių žuvėdrų.

Po Palangos jūros tiltu tupėdami miegojo du žmonės. Vienas jų atsibudo, staigiu judesiu pakėlė galvą ir apsižvalgė. Suklykė žuvėdros balsu.
- Klyyyk!
Atsibudo antrasis žmogus, taip pat staigiai pakėlė galvą, apsižvalgė. Suklykė žuvėdros balsu.
- Klyyyk!

Abudu pradėjo mosikuoti rankomis it sparnais. Atsistojo visu ūgiu ir pasišokinėdami ir plasnodami sparnais klykavo. Apsirengę jie buvo baltais per plačiais marškiniais, baltom kelnėm, basakojai, tačiau purvini nuo pirštų galiukų iki marškinių apykaklės.


Nulėkė į gyvenamųjų namų gatvę, kur ant šaligatvių buvo sukrauti juodi šiukšlių maišai. Abu žmonės-žuvėdros ėjo gatve ir gal ties ketvirtu namu abu sustojo, tyliai suklykė „klyk“ ir puolė prie ketvirto namo šiukšlių maišų, pradėjo juos draskyti, į šonus mėtyti, kol iš visai suplyšusių maišų visas turinys išbyrėjo ant tvarkingų šaligatvio plytelių. Narsiai abu puolė naršyti po šiukšles, ieškoti maisto likučių. Rado senstelėjusio batono, pagedusios varškės. Sudoroję radinius puolė prie kitų maišų...

Ant Palangos jūros tilto sėdi keturi pagyvenę žvejai, medituojantys į savo meškeres. Tylu, ramu, tarsi visas pasaulis ir visi dievai dar snaustų, atidėję savo žadintuvus. Girdisi tik skraidančių žuvėdrų balsai kažkur abstrakčiam tolyje.

Harmonija, meditacija, susikaupimas, dvasingumas ir tyla išsisklaido kai vandenį ir Praną, vieną iš žvejų, sudrumsčia užkibusi žuvis. Pranas pašoka, pradeda sukti ritę, sustabdo, pakovoja su žuvim, vėl pasuka ritę, ir galų gale ištraukęs didelę žuvį įmeta ją į kibirą. Pranas patenkintas pasitrina nosį.
Kitas žvejys pažiūri į kibirą, ir beveik iškilmingai taria:
- O, yra proga.
Trečias žvejys išsitraukia degtinės butelį (ne šiaip kokį, o „Lietuviškos Auksinės“), stikliukus ir pradeda pilstyti, nuoširdžiai, net perpildamas per viršų ir siunčia kitiems.

Visi pasidalija po stikliuką degtinės, reikšmingai susižvalgo. Visi pažiūrį į Praną, ir trečiasis žvejys taria:
- Pranai, tostą!
Pranas pažiūri į tolį, giliai atsidūsta, pakelia stikliuką į viršų, kiti žvejai irgi pakelia stikliukus į viršų ir visi vienu mostu viską išgeria. Pranas dar kartą pakelia tuščią stikliuką į viršų, ilgai žiūri į per stiklą išsikreipusi dangaus peizažą. Pranas galiausiai taria:
- Už žuvėdras.
Antrasis žvejys suburba po savo stambia nosimi:
- Pff, nu ir tostas...
Trečiasis žvejys pažiūri į nusiskundusį žvejį, smagiai šypteli:
- Ne tavo žuvis, ir tostas ne tavo.
Antras žvejys numoja ranka ir įsižeidęs pasikrapšto savo stambią ir dabar tokią nepatrauklią nosį (o kažkada jaunystėje patraukli mergina buvo taip susižavėjusi jo tokia tvirta vyriška nosimi).
Vėl visi žvejoja tyliai, sugrįžę į savo vietinį transą.

Tiltu mosikuodami rankomis atlekia abu žmonės-žuvėdros. Pamato žvejus, susižvalgo, susiplasnoja. Vienas jų tyliai prieina prie į jūrą nusisukusių žvejų. Antrasis truputį atokiau stovi ir lėtai mosikuoja rankomis it sparnais. Pamatęs Prano kibire žuvį, prisėlina prie pat jo. Žmogus-žuvėdra užsimojęs plačiai griebia žuvį, pargriauna kibirą.
- Žvangt, - sako kibiras.
Žmonės-žuvėdros pradeda plasnodami šokčioti, klykauti.
Visi keturi žvejai atsisuka, pažiūri į tuodu kaip į idiotus, kurie galvoja, kad yra žuvėdros.

Pranas pamatęs, kad pagriebė jo žuvį, stojasi, bando vytis, bet žmonės-žuvėdros pašokę mosikuodami rankomis nubėga. Pranas mato, kad nepavys, numoja ranka, nusikeikia, ir grįžta atgal prie kitų žvejų.
Pranas, žvejys, dar stojosi ir bandė vytis žmones-žuvėdras, tačiau po kelių metrų, pamatęs, kad nepavys, sustojo ir tik pagrūmojo ranka. Pranas atsisuka į kitus žvejus. Nepatenkintas (ir atmetus keiksmažodžius) sako:
- Ot, iš kur tie du išlindo?..
Kiti žvejai sočiai nusijuokia.
Antrasis žvejys, tas su didele nosimi, tokia vos ne kaip bulvė dydžio, bet tikrai bulvės spalvos, nusikvatoja:
- Va va, bus tau tostus už žuvėdras sakyti!
Pranas atsisėda atgal, įsikimba į savo meškerę. Sumurma po savo vidutinio dydžio ir normalios spalvos nosimi:
- Bepročiai, uždaryt juos jau seniai reikia.
Antras žvejys dar sukikena, tardamas: - Kas tokius ims, šiais laikais, kad paimtų į beprotnamį turi būti Napoleonas, ar koks dainų šou žvaigždelė.
Trečias žvejys nusišypso, taip pat tardamas:  - Tegu būna, išsilakstys ir praeis, o ką ten uždarys ir niekada nebeišeis, niekas neišeina.
Pranas, žvejys, sumurma:
- Tegu sau laksto, lai tik nenusisuka sprandų...
Antrajam žvejui kažkas užkimba, tas patenkintas pašoka, traukia meškerę. Antras žvejys: - Trauk butelį, tikrai tostas užkibo. Pranas šypteli:
- Davai tostą už žuvėdras.

***

Jau įdienojus laksto ant smėlio abu žmonės-žuvėdros, suka ratus, klykauja. Vienas atsisojęs ant suoliuko plasnoja, pašoka į priekį plasnodami rankomis, bet nukrenta pilvu į smėlį. Paguli, paguli, pakelia galvą, suklykia:
- Klyyyyk!
Atsistoja abu ant smėlio, išskėtę rankas atsisukę į vėją palinksta prieš gūsius. Vėjas plaka jų baltus rūbus. Vienas žmogus-žuvėdra palinksta per daug į priekį ir nugriūna veidu į smėlį. Kitas žmogus-žuvėdra pradeda žuvėdros balsu juoktis, bet netrukus vėjas nurimsta ir tas taip pat veidu krenta į smėlį.

***

Vakaras. Į jūrą leidžiasi saulė. Dangus raudonas, gražus. Virš jūros skraido žuvėdros.
Abu žmonės-žuvėdros stovi prie vandens, ilgesingai žiūri į tolį, į skraidančias žuvėdras. Vienas žmogus-žuvėdra suplaka sparnais, suklykia žuvėdros balsu:
- Klyyyk.
Antrasis taip pat suklykia:
- Klyyyyk.
Abu toliau žiūri į skraidančias žuvėdras. O žuvėdros virš jūros skraido, sklando, kovoja su vėju, estetiškai simbolizuodamas absoliučią laisvę ir panašius dalykus. Žmonės-žuvėdros plaka sparnais.
Sutemus abu žmonės-žuvėdros ateina į savo guolius, sutupia ir užmiega.
***
***
***

Nepaprastai raudonas saulėlydis, skraido tolumoje žuvėdros. Abu žmonės-žuvėdros perlipę per turėklus tolimajame tilto gale, laikosi rankomis į už nugaros esančius turėklus, žiūri į tolį. Abu susižvalgo, suklykauja tai vienas tai kitas. Vėl žiūri į tolį. Tada vienas žmogus-žuvėdra pažiūri į kolegą, suklykia, pasileidžia rankomis plasnoti ir atsispiria nuo tilto, bet nukrenta žemyn į banguojančią jūrą, panyrą.

Likęs ant tilto žmogus-žuvėdra išplėstom akim žiūri žemyn, nežino, ką daryti.  Pirmasis žmogus-žuvėdra išnyra į paviršių, mosikuodamas rankomis rėkia:  - Antanai, gelbėk, skęstu!

Antanas-žuvėdra nežino ką daryti, išpūstom akim žiūri žemyn, suklykia žuvėdros balsu:
- Klyyyyyyk.
Skęstantis žmogus-žuvėdra rėkia:
- Antanai, mes ne žuvėdros! Mesk ratą!

Antanas-žuvėdra išpūstom akim žiūri žemyn, apsižvalgo aplinkui, vėl pažiūri žemyn, suklykia:
- Klyyyyyyk!
Skęstantis žmogus-žuvėdra rėėėėėkia:
- Ratą!! Gulp… Mesk ratąąą…
Antanas-žuvėdra išsigandęs žiūri žemyn, nežino ką daryti, skristi nemoka, plaukti nemoka. Pirmasis žmogus-žuvėdra nuskęsta. Antanas-žuvėdra dar ilgai žiūri žemyn į vandenį išpūstom išsigandusiom akim. Paklaikusiom akim pažiūri į tolį, į skraidančias žuvėdras. Ilgai žiūri.

[Kas dėjosi Antano-žuvėdros galvoj? Nesuvokiamas siaubas, baimė, sumišimas, bejėgiškumas, skausmas? Jis nė pilnai nesuvokia, kas įvyko. Aišku nesuvokia, juk taip nesuvokiama. Vat, jo kolega dar ką tik buvo čia, klykavo, dar neseniai maistu dalinosi, vienintelis draugas, o dabar nebėra. Ne tai, kad nebėra, bet dar ir kaip nebėra. Puolė, skendo, kažką nesuprantamo klykavo. Net ne klykavo, ne tas žodis. Ir tai Antaną-žuvėdrą baisiauisiai sukrėtė. Situacijos siurealumas, kai jo kolega žuvėdra įkrito į vandeniu ir kažką žmogaus kalba rėkė. Nesuvokiama. Ir tas bejėgiškumas, negalėjimas nieko padaryti, tarsi per narvo aptvara, per grotas žiūrėtų į savo situaciją iš šalies. Ir skendimas, toks ilgas, toks bejėgiškas. Smūgis viskam, kas atrodė realų, viskam, kuo Antanas-žuvėdra tikėjo. O jis tikėjo laisve, skrydžiu, saulėlydžiu... Ir viskas pražuvo, nuskendo laisvė, nuskendo saulėlydžiai, nuskendo jo skrydis. Niekad nebegalės pakelti savo sparnų ir skristi. Nebeturės su kuo dalintis džiaugsmais ir vargais. Visas gyvenimas tapo beprasmis, viskas subyrėjo.]


Ilgai žiūrėjo į tolį Antanas-žuvėdra. O gal neilgai. Vėjo gūsis pašiaušė žilą plaukų sruogą. Antanas-žuvėdra ir pats nebežinojo, nebesuprato, saulė didėjo ir mažėjo, sukosi ratais skraidančių žuvėdrų klykavimai, kol viskas po truputį balo. Ir kai viskas išbalo, Antanas-žuvėdra nugriuvo persisvėręs ant tilto. Ir atėjo naktis. Ir atėjo rytas. Ir atsibudo Antanas-vabalas, ir nuropojo.