Vanduo ir viltis

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

Per kopų viršūnes tempdami lengvai tystantį vėdarą, kuris vėjui pučiant mosavo į visas puses kaip ištąsytą rankovė, žmonės, eidami pirmyn, traukė jo nesibaigiančią uodegą iš kopose atsivėrusios gelmės. Sudžiuvusiuose varguolių veiduose tvenkėsi sielvarto dumblas. Per pečius persimetę tystančią, begalinę, sunkią žarną, jie ėjo vildamiesi, kad pagaliau pamatys galą.
Kas vakarą akimis matuodamas tolimą jūros liniją, sengalvis, degančiu žvilgsniu vijo šalin vis dažniau atsėlinančią senatvės tamsą. Kasnakt vis giliau į jūrą plaukdamas, grįždavo vis tvirtesniu žingsniu, kaskart vis stipriau spausdamas virvę ir žeberklą įdiržusiose rankose..
- Šiąnakt nebegiliai plaukiojo, - srėbdamas riebalus ir kramtydamas sudžiuvusią duoną tvirtu balsu ramino namiškius, - jau pripratinau, nebe daug liko.
Iš medžioklės klajonių grįžtantys vyrai senolio žvilgsnio vengdami, traukė iš užančio menkus laimikius, o sumetę juos ant grindų, krisdavo į gilų miegą kaip negyvi, viena ausim klausydami ką senis pasakoja grįžęs vakarais. Padūmavusiame senolio žvilgsnyje buvo ir supratimas, ir stipriai tramdoma neviltis, bet niekada neišblėsiantis vyriausiojo žmogaus ryžtas, gausiame namiškių rate visad palaikė viltį.
Paskutinę naktį jis nebemiegojo. Galando peilius, žeberklus ir kirvius. Į krepšį susimetė visą maistą ir dar nepradėjus kilti saulei, išėjo, liepęs visiems jo laukti ilgiau nei visada. Moterys susiėmę už galvų ramino vaikus ir viena kitą, o jauni vyrai plūsdamiesi ruošėsi medžioklėn, nesuprasdami ką senis sugalvojo. Tačiau nei vienas neketino vyriausiojo stabdyti, žinojo – jei senis ryžosi, tik mirtis sustabdys.
- Badu nemirsit, - užtildė nerimstančius namiškius, - turit vieni kitus.
- Tai ką, - užrėkė žmona, - mes rąstus ir lentas graušim?
- Nepatinka, tai eik šernų gaudyt, kol jūsų vyrai žarnas per kopas velka! – trenkdamas durim išėjo sengalvis.
Didele juoda valtimi sengalvis žvejys atsistūmė nuo kranto taip stipriai, kad vos irklų nesulaužė. Nieks jo palydėt neišlindo. „Jei lysit lauk, geriau susiraskit sau valtį“ – trumpai ir aiškiai nukirto dejones. Tamsoje dusliai girgždantis senos valties balsas tolo, pamažu virsdamas aidinčiu žuvėdros klyksmu, kuris artimiesiems lyg ledinis vanduo ant nugarų krito, neleisdamas užmigti.
Kai pirmas saulės spindulys žybtelėjo virš jūros, dar buvo matyti tolstantis juodas šešėlis plasnojantis kiton jūros pusėn.
Liūdnas veidas stebi tamsią jūrą pro mažą langelį.
Lango stiklą pliekia lietus,
Lango rėmą merkia vanduo.
Nuo palangės laša ant grindų,
Grindyse pamažu prasmengi ir tu.
Giliai tamsoje dega žarija. Kampuose girdėti trūkčiojantis mažų vaikų alsavimas. Mirkstančias sienas kapoja šaltas lietus. Milijonai kaulėtų krumplių beldžiasi į stiklą ištisą naktį. Lūžtančios bangos drebina žemę, tamsos begalybėje jos ritasi viena per kitą, krenta užmušdamos prieš save besiritančias. Viename bangos putų pursle sutilps visas tavo  namas, tik tokios bangos lūžta daug vėliau nei tu spėji numirti. Kol jos nusiris krantu – nesulauksi.
Juodos kupros baltomis keteromis verčiasi viena per kitą, žiopčiodami beribiais nasrais, aklinai giliomis gerklėmis, kalnai krenta prie pat medinio borto, ledinių purslų spjūviais bloškia nuo vienos kupros ant kitos. Keliais šuoliais lenkdama visus kalnagūbrius, tamsi banga, skrosdama visa kas pasitaiko kely, artėdama priešais save kelia milžinišką baltų putų sieną. Kirsdamos visas kliūtis priešais srovę, iš tamsios nerimstančių vandenų gilumos blyksteli dvi giliose duobėse šaltai žaižaruojančios liepsnos. Dvi šaltos liepsnos iš gelmių degina savo priešininką, kurio tvirtai sugniaužtose senose rankose, lyg dviejų akmenų suspaustas žaibas, blyksteli laiko užgaląstas žeberklas.
Ankstų rudens rytą išėję kapoti malkų, moterys kieme išvydo didelį lokį besivartantį nuo džiovyklos nuplėštuose pataluose. Kylančios saulės bangose raudonavo pušų spygliai, pajūrio smėlis ir iš nuostabos sustingę moterų veidai.
Kol spalvoti rudens lapai krito drėgnon žemėn, saulės spinduliai kopos žoles nudažė geltonais rasos lašais apkibusias. Jūros bangos išnirę iš rytinio rūko ėmė garsiau šniokšti. Kopų užuovėjoje bangų mūšos prabudinta šernų šeimyna sukruto gilyn į mišką.
Lyg iš dangaus krisdamas didžiulis akmuo, į krantą garsiai įsirėžė juoda apkerpėjus valtis. Iš trobos pasipylė vaikai, moterys ir vyrai. Šaukdami ir juokdamiesi jie bėgo pasitikti senolio. Nespėję pasiekti valties, visi perbalusiais veidais sustojo kaip įbesti smėlyje. Negalėdami patikėti savo akimis moterys susmuko čia pat kur stovėjo. Nuo pamatyto vaizdo vyrai sustingo neteko amo kaip vaikai.
- Žuvis dažniausiai gaudau meškere, - bemiegės nakties išsekintas žvejys, rymodamas valtyje, vos girdimai aimanavo jį apspitusiems vaikams, moterims ir vyrams. Visi jie su neapsakomu susižavėjimu žiūrinėjo sugautą žuvį: išplėstomis žiaunomis, milžiniškais žandikauliais ir žeberkliniais dantimis surakinusi valties bortą, perkandus vieną irklą, leisgyvė gremėzdžuvė uodega plakė šlapią pajūrio smėlį. Išsidrėbęs valties gale, senolis išnarintu petimi, sunkiai tikėdamas savo akimis dar ir dar kartą žvilgsniu matavo ant kranto mirtimi besivaduojančio grobio ilgį. Išleisdama paskutinius gyvybės atodūsius, gęstančiomis šaltomis akimis, žuvis tartum stebėjo tarpuakyje įsmeigtą žeberklą, kuris nutraukė jos ilgą gyvenimą.
- Karkvabalis! – šaukė jauniausias žvejo anūkas.
- Kiek šernų šitoks galėtų praryt? – sužviegė vyresnis.
- Tu geriau įlysk jai į žabtus ir žingsniais išmatuok nuo gerklės iki uodegos! – juokdamasis žvejo sūnus sušuko negalėdamas atsigrožėti jūros pabaisa gulinčia jam po kojų.
- Geriau eik šernam nugaras kasyt! – užsiutęs surėkė senolis, - neturi ką veikt, tai imkis valyt šito pūgžlio, kol neapsigalvojo ir nenuplaukė atgal jūron!
Švelniai raustančios saulės nuspalvintame horizonte, tolimi balti taškai sukiojo ratus virš rimstančių vandenų. Keletas juodų strėlių šovusių iš dangaus, smigo tiesiai į tamsias, ramiai vilnijančias bangas, raižydamos gelsvus saulės audeklus nutysusius tarp vandens ir debesų.
Šiltai sugulę, plačiai po lauką išsidraikiusiu lokio kailiu, visa gimine, vargo iškankinti žmonės dorojo keptos žuvies gabalus. Droviai šypsodamos, moterys maišė garuojančią žuvienę ir klausėsi kaip vyrai čepsėdami ir rėkaudami iš džiaugsmo, taršo po visą kiemą išmėtytus žuvies likučius.
Lokio kailiniuose sulindę vaikai sočiai miegojo besileidžiančios saulės bangoms rausvinant pušų spyglius, pajūrio smėlį ir pavargusius miegančiųjų veidus.