Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

Atsikratyti praeities – sunkus uždavinys. Dar sunkesnis – atsikratyti gėdingos ir širdį draskančios praeities...
    Nesu iš tų lengvabūdžių, nuolat optimizmu trykštančių žmonių, kurie bet kada gali į viską nusispjauti ir, kaip sakoma, padėti tašką, viską užmiršti. Ne, aš taip negaliu! Aš elgiuosi kitaip. Nešioju kaukę. Kaukę moters, kuri visuomenėje atrodo išdidi, neprieinama, visų gerbiama. Kaukę, kuri padeda pasislėpti nuo įkyriai tiriančių žvilgsnių, kuri padeda išvengti glaudesnių santykių su kitais žmonėmis (ypač vyrais). Dėviu kaukę, kuri netgi padeda apgaudinėti save. Apgaudinėti, kad viskas gerai, kad esu tokia, kaip visi.
    Vis dėlto kai būnu namuose viena, kaukė nukrinta ir lieku baisiai nuoga prieš save ir savo sąžinę. Atmintyje kaip didžiausia Dievo bausmė arba siaubingiausias košmaras iškyla gėdingos praeities prisiminimas, kurio netgi kunigui per išpažintį nedrįstu išpažinti. Vėl ir vėl prieš akis regisi, rodos, jau šimtus kartų matyti vaizdiniai...

***

– Labas, Grasile, gal eime kartu su manimi išgerti kavos?
– Kur aš su tavim tokiu senberniu eisiu? – atkertu linksmai merkdama akį ir valiūkiškai sukdama natūralių saulės spalvos plaukų sruogą aplink pirštą.
– Betgi mažyte, ne toks aš jau ir senas. Man tik trisdešimt vieneri! Žiūrėk, koks aš stiprus vaikinas, – suokia lipšniai Meinorius, juokingai pakelia raumeningas rankas ir suspaudžia kumščius vaizduodamas Arnoldą Švarcnegerį. – Už manęs kaip už mūro sienos – joks pavojus tau negrėstų. Eime, nenusivilsi!
    Pasiūlymas skamba viliojančiai – norėčiau atsakyti į kvietimą, bet mintis, jog kas gali mus pamatyti kartu, varžo. Ką pasakys mama? Draugės? Savaime aišku, jog jos nesupras. Mama išbars ir skirs namų areštą iki gyvos galvos, kad „neduokdie, jos trylikametė dukrelė neprisidarytų gėdos ant viso miestelio“. O ką draugės? Žaliuos iš pavydo, bet sakys, kad su diedais neverta prasidėti.
    Visgi nuveju šalin blogas mintis ir abu pėdiname į vienintelę miestelio kavinę – barą, kiek nuvalkiotu pavadinimu „Pirmasis pasimatymas“.

***

... Iki namų dar kelias galo. Einu duobėtu žvyrkeliu, vingiuojančiu per tankiai sužėlusį beržyną. Kažkur tolumoje suūkia pelėda, bet tai manęs neišgąsdina. Juk šiandien buvo puiki diena! Per fizikos pamoką, kol bandžiau išsiaiškint, kaip veikia Niutono atrastas Žemės traukos dėsnis, Saulius man atsiuntė raštelį: ”Tu man labai patinki. Tik niekam nesakyk! “. Maniau, širdis iššoks iš krūtinės, bet nieko – tik rankomis užsidengiau skruostus, kad niekas nepastebėtų kaip raudonuoju...
– Grasile, mažyte, iš kur taip vėlai? – iš užnugario netikėtai pasigirsta Meinorius balsas.
    Nustembu jį pamačiusi privažiuojantį prabangia Audi 100 markės mašina. Nespėjus nė prasižioti, „senbernis“ džiaugsmingai sako:
– Matai, kokią „krūtą tačką“ nusipirkau? Verta buvo prasukti vieną reikaliuką... – mįslingai nutęsia. – Sėsk, parvešiu namo.
– Gerai, – tariu ir įsėdu į naujutėlaitį tamsiai mėlyną automobilį.
    Kaip puiku, pamanau, šiandien man tikrai labai sekasi. Nereikės ilgai pėdinti dulkėtu keliu.
    Meinorius paspaudžia greičio pedalą. Važiuojame ganėtinai greitai. Juntu vairuotojo tiriamą žvilgsnį. Kažin kodėl jaučiuosi nejaukiai.
    Staiga jis pasuka iš kelio, ir miško proskyna pasileidžia į beržyno gilumą. Aš supanikuoju ir išsigandusi surinku:
– Ką darai?
– Nebijok, mažyt, – ramina mane Meinorius dar labiau spausdamas greičio padalą. – Juk ne kasdien nusiperku naują mašiną, tiesa? Reikia atšvęsti. Tu ir aš.
    Pagaliau automobilis sustoja prie pat stataus purslojančios upės kranto. Skubiai išlipu laukan. Meinorius neatsilieka ir prisistato nešinas dviem šampano buteliais.
– Noriu namo! Ką man mama pasakys? Ar iš proto išėjai? Aš negeriu alkoholio!  –  nervingai išpyškinu kaip žirnius į sieną.
– Nusiramink, prisėskim, pasigrožėsime gamta, –  apsikabina ir pasodina mane per jėgą.
    Lenda bučiuotis, o aš tik dabar pajuntu nuo jo sklindantį aitrų degtinės tvaiką. Bandau išsivaduoti iš jo glėbio, tačiau jis tik dar labiau mane suvaržo. Galiausiai parbloškia ant žemės ir žvėrišku įsiūčiu nuplėšęs nuo manęs darbužius ima tenkinti savo gyvuliškas aistras.
    Bejėgė, niekinama guliu ant šaltos žemės ir rankomis ieškau už ko užsikabinti. Akimirka, ir apčiuopiu šalia pamestą šampano butelį. Kaip skęstantysis griebiasi šiaudo, taip aš griebiuosi butelio ir nedvejodama tvoju juo savo skriaudikui per smilkinį. Meinoriui smūgis buvo toks netikėtas ir stiprus, jog jis griūna aukštielninkas nuo manęs. Greitai atsikeliu, griebiu antrąjį šampano butelį ir jį taip pat sudaužau niekšui į galvą.
    Jis guli be gyvybė ženklų, o aš raudu.
    Panikos ir siaubo apimta niekintojo kūną vargais negalais nutempiu prie pat skardžio ir įstumiu šaltan upės vandenin. Neatsigręždama pasileidžiu bėgti per mišką namų link...

***

– Mama,  – kreipiasi į mane trylikametė duktė, – kodėl mes gyvename ne Lietuvoje? Juk tu tiek daug apie ją pasakojai. Ten taip gera ir gražu!
– Taip, mieloji, ten gražu...
– Nesuprantu, ko tu bijai? Ir apie tėtį nieko nepasakoji... Juk aš turiu teisę žinoti, koks jis yra! –  kaip peiliu per širdį pereina netikėtas Šalotės pareiškimas.
    Kiek patylėjusi duktė vėl klausia:
– Klausyk, gal tu bijai, kad gyvendama Lietuvoje aš galiu su juo susipažinti?
– Mmm....  – skausmingai suaimanuoju. – Juk sakiau tau, kad tavo tėvo nebėra... Jis miręs...
– Netikiu, tu meluoji!!! – maištingai pro ašaras suklinka Šarlotė. – Tu ir vėl meluoji! Kaip gi kitaip? Jei nemeluotum, tai nebijotum pasakoti kaip, kur, kada susipažinai su tėčiu, koks jis buvo, kur gyveno, kaip ir kada mirė, kas jo giminės... Bet ne, tu tyli! Tyli, nes iš tiesų, jis gyy-vasss!
– Pakaks, nebenoriu to klausytis! – nukertu tolesnius kamantinėjimus.
    Pažvelgiu į savo numylėtąją griežtu žvilgsniu ir įsakmiu balsu, jau susivaldžiusi tariu:
– Eik ruošti pamokų, brangioji, juk rytoj tavęs laukia svarbus metinis atsiskaitymas iš biologijos. Ir jokių kalbų!
    Dukrai išėjus, susimąstau...

***

    Atsikratyti praeities – sunkus uždavinys. Dar sunkesnis – atsikratyti gėdingos, širdį draskančios praeities. Apgaudinėju kitus, apgaudinėju dukrą, apgaudinėju netgi save dėvėdama išdidžios, neprieinamos, griežtos, bet visų gerbiamos moters kaukę. Tik štai ramybės neduoda klausimas: kas iš tikrųjų slepiasi po ta kauke – mylinti motina, išniekinta mergaitė ar... žmogžudė?

2011-10-16 18:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-28 13:54
Armona
Užkimštas šampano butelis į žmogaus kaukuolę nedūžta - juk  mokeisi fizikos ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-02 12:42
Mojo Jojo
Man visiškai neįdomu skaityti kūrinių, kuriuose yra aprašoma, kaip stena akmuo prispaustas kito akmens ir t.t. O čia viskas aišku ir suprantama, be jokiu nereikalingų subtilių pagražinimų. Tarp kitko ši, kai kam , banali tema puikiai įsprausta į išties nepavydėtiną savi graužatį. Ir ne būtinai paslaptis turi atsiskleisti kūrinio pabaigoje, ši paslaptis ne skaitytojui, o dukrytei...
Įžvelgiu trumpai papasakota istoriją su pradžia ir pabaiga, o tai yra labai gerai. +
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-01 12:48
St Sebastianas


Yra įvairūs būdai sukurti gerą istoriją. Galima kurti įdomią idėją, jei nėra jos, galime gaminti įsimintinus personažus. Jei nesiseka ir su jais, galima iki spindesio nublizginti kūrinio atlikimą.

Kūrinėlyje pasakojama istorija ne nauja, ne kartą girdėta. Pačioje pradžioje pateikiama per daug nuorodų apie tai, kas vyks vėliau, todėl nelieka jokio netikėtumo ir skaitydamas tegali burbtelėti „Argi nesakiau?“ Nereikia, kad kūrinys iš kojų išverstų staigmenomis, bet nereikia skaitytojui leisti lengvai atspėti visus siužeto vingius.

Paslaptis yra. Ir autorės sumanyta (moters slepiama žmogžudystė) ir skaitytojo aptikta. Man taip ir liko paslaptimi ką vartojo trylikametė ir kiek tonų per dieną pieno išgerdavo vyrukas? Nežinau ar autorei kada nors teko daužyti šampano butelį, bet jis nėra toks jau lengvai byrantis daiktas. Taigi ir jėgos padorios reikėjo, ir kaukolės pakankamai tvirtos. Blogai ir tai, kad paslaptimi lieka tas etapas po žmogžudystės, t.y. kaip mergelė atsiranda užsienyje? Minčių yra labai įvairių ir nemanau, kad autorei tiktų kuris nors variantas.

Personažai yra maždaug du. Grasilija ir Meinorius. Dukra yra tik dekoracija reikalinga kūriniui užbaigti. Be to, pirmieji du dar atrodo tikroviškiau, o jų atžala visiškai nenušlifuota. Vertinimas: 2,8 (du ir aštuonios dešimtosios balo)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-31 02:55
Valkas
Primena tuos siaubo filmus, kur rodomi beveik vien kraujai, mėsgaliai ir žarnokai, išskyrus kuriuos visiškai nieko – nė vaidybos, nė siužeto – nėra. Taip ir čia. Nesugebant sukelti tikros įtampos, paveikti skaitytojo emocijų jokiais kitais būdais, aprašinėjama kažkas turinčio sukelti pasibaisėjimą, užuojautą ar panašiai. Mintis, kad baisių išgyvenimų turintis žmogus visados nori slėptis ir stengiasi pamiršti kažkaip jau labai nuvalkiota, dabar net į madą ima ateiti naujas tipas – tarkim karo veteranai, drąsiai prikimusiu balsu pasakojantys, kaip jų draugams šrapneliu kojas rankas nukapojo. O tas paslaptingumo, baimės tonas... Kažkada mačiau televizorių, jame kalbanti galva labai panašiai šnekėjo, berods tai vadinama kriminalais. Sadomazochistiniu susenusių sociopatų džiaugsmu iš žydrojo ekrano. Fui.

2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-29 21:47
Varinė Lapė
Na, pasirinkote labai lengvą kelią – ne naują mintį, aiškią pabaigą ir dar aiškesnę paslaptį. Kodėl? Tokios istorijos mirga internete, spaudoje, paslaptimis jos nekvepia, atvirkščiai – nieko subtilaus.

Pradžia pasako apie pabaigą. Papasakota sklandžiai, veikėjai aiškūs.

2,7
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-27 18:24
pilkė_
Tarsi “žurnalinė” gyvenimo istorija. Turbūt retas kuris perskaitom jas iki galo, kai kurias tik perbėgam akimis, išgirstam fragmentus per televizorių ir t.t. Ši istorija - su visomis detalėmis.
Ar tai blogai? Ne, savaime aišku, kad ne. Sakyčiau, tai netgi vykęs sumanymas, tik gal tokiam žanrui kaip apsakymas vertėjo pasirinkti kurį trumpesnį istorijos fragmentą.  Gal. Nes geram kūriniui mažoka vien papasakoti. Reikia pasiknaisioti po veikėjų vidų, jų mintis, rasti jų išskirtinumą, ir tai ko gero geriausia daryti pusiau pasislėpus nuo skaitytojo - kad tasai ir pats galėtų kažką atrasti :). Kad tekstas turėtų kažką tokio, kas darytų šitą istoriją svarbia skaitančiajam, ne tik pasakotojui... (4,5)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-17 01:30
vaje,nenoreciau but tos mamytes vietoje...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą