Užmušiu Stasį

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

– Kurgi tu vėl išeini, jau naktis beveik? Ar bent užvalgei ko?
– Užvalgiau, užvalgiau, – jau iš koridoriaus šūkteli Tadas.
– Kada grįši, – dar bandau jį prisivyt, bet jis tik trinkteli durimis visai man panosėj.
Kur tas mano vaikis vakarais slampinėja. Gal susidėjo su kokia kompanija, o gal ... Neduok dieve, tikriausiai pajusčiau. Ką ten internete rašo – išsiplėtę akių vyzdžiai, sulėtėjusi reakcija. Reikės atidžiai apžiūrėti jo akis. Ne, geriau nueisime pas gydytoją. Rasiu kokią nekaltą priežastį, kad nesukelčiau jo įtarimo. Nesąmonė, Tadukui gi tik keturiolika. Bet tai kur jis iki išnaktų slampinėja? Ir kodėl man visa tai – iš pradžių Arūnas išėjo, nieko nepaaiškinęs, dabar dar tas vaikas į kažką įsivėlė. Ir kaip Arūnas galėjo mane palikti kaip tik dabar, kai vaikui taip reikia tėvo? O gal Arūno gyvo nebėra. Dieve, dieve, ir už ką man visa taię?! Jeigu ne Stasys, tai visai prapulčiau. O aš, bjaurybė, visada jo taip nemėgau, pakenčiau tik dėl to, kad jis geriausias Arūno draugas. Kada gi išmoksiu teisingai vertinti žmones? Taip, reikia paskambinti Stasiui. Jis ką nors sugalvos.
– Labas, Stasy, čia aš. Mano Tadas vėl kažkur prieš naktį išskubėjo. – Išpyškinu vienu įkvėpimu, Stasiui nė įsiterpt nėra kur.
– Sveika, Sofija, – kažkaip per daug džiugiai atsako jis. – Nurimk, ką nors sugalvosim. Atvažiuoju.
– Gal nebūtina, ryt anksti keltis, – bandau išsisukti. Visai nenoriu matyti čia to Stasio. Ir ką aš sau galvojau jam skambindama? Jau gailiuosi.
– Aš tuoj, – pasakė ir išjungė telefoną.
Neužilgo pasigirsta skambutis ir tarpdury išsišiepęs stovi Stasys.
– Su tavo vaikiu reikia vyriškai pasikalbėti, – užverdamas paskui save duris konstatuoja Stasys. – Arūnas niekam tikęs tėvas, palikti paauglį...
Jis dar kažką burba, o mane persmelkia abejonė: „Ar jis tikrai geriausias Arūno draugas“.
– Užeik, prisėsk, užplikysiu arbatos, – nutraukiu jo burbėjimą, kviečiu virtuvėn, o pati galvoju, kaip čia greičiau jį išprašyti lauk.
Kažkuo tas Stasys man atgrąsus ir tiek. Kiekvieną kartą, kai jį sutinku, šiaušias visas mano vidus ir nesinori būti šalia. O jis gi, žmogus, man pagelbėti nori. Niekaip negaliu paaiškinti to savo priešiškumo.
– Sofi, nepragyvensi viena, – išgirstu Stasio bosą, nutraukiantį mano mintis. – Tadui reikia tėviškos globos, o tu tokia trapi būtybė...
„Kurlink jis suka“, – šmėsteli man.
O Stasys nė iš šio nė iš to staiga burbteli:
– Tekėk už manęs.
Tyliu, ką aš jam galiu pasakyt. Kad laukiu savo Arūno, kad vis dar jį myliu ir neįsivaizduoju jokio kito vyro šalia?
Stasys tiesia ranką, siekdamas mano krūtinės.
– Aš pavargau, Stasy, – tepasakau, traukdamasi nuo jo. – Tu jau geriau eik, ryt anksti keltis...
Stasio akyse plyksteli įsiučio kibirkštėlės, bet jis akimirksniu susitvardo, atsistoja:
– Tu pamąstyk apie mano pasiūlymą. Nebūtina atsakyti dabar iškart. – Pačiumpa savo striukę nuo kabyklos ir neria pros duris, smarkiai jas užtrenkdamas paskui save.

Tadas taip ir negrįžo nakvoti. Kur jis prabuvo visą naktį?! Išprotėsiu su tuo vaiku! O jau į darbą reikia. Turbūt priimsiu Stasio pasiūlymą, kad ir koks jis man ne mielas. Iš Arūno jau pusę metų jokios žinios. Viena aš tikrai nesusitvarkysiu. Šiandien pat pasikalbėsiu su Tadu. Namuose tikrai trūksta vyriškos rankos.
Darbe niekaip negaliu susikaupti, visokios bjaurios mintys lenda galvon. Atsiprašau ir išeinu iškart po pietų. Išlipu viena stotele anksčiau, paėjėsiu truputį, apmąstysiu, kaip Tadui pasakyti apie mano sprendimą. Pavargau laukti grįžtančio jo tėvo. O gal  nebetikiu, kad jis grįš. Jei turi kitą, tegu laimingai gyvena, kad tik gyvas. Skaudžiausia ne tai, kad su kita, o tai, kad man nepasakė, išėjo, nieko nepaaiškinęs. Nebegaliu taip ilgiau. Ir apie Stasį pasakysiu. Namuose reikia vyro. Pala, pala, ar čia tik ne Tadas? Prie vieno daugiabučio mano vaikas pasuka pirmosios laiptinės link. Kažką nešasi užanty. Paspartinu žingsnį. Laimė, šiandien aviu ne kaukšinčius aukšatkulnius, o patogius žaliuosius. Tadas stabteli, apsižvalgo. Aš atšlyju, pasislepiu už vešlių krūmokšnių, nenuleisdama nuo jo akių. Pasukęs link laiptinės jis atrakina svetimo rūsio duris ir dingsta už jų. Pribėgu artyn, durys neužrakintos, praveriu jas, girdžiu balsus, vyriškus. Dieve, ar tik mano Tadas neįkliuvo kokiam pedofilui. Griebiu po ranka pasitaikiusį šluotikotį. Užmušiu tą iškrypėlį. Akimirksniu prišoku prie sandėliuko iš kurio sklinda balsai, užsimoju šluotikočiu ir jau tvosiu... Tik staiga suakmenėju ir negaliu nė žodžio pratarti – prieš mane stovi mano Arūras – gyvas ir sveikas. Tadas traukia iš užančio puodą su vakarykščiais kotletais. Nesusivokdama paleidžiu šluotikotį iš rankų, jis užkliudo kažkokius stiklainius ir su trenksmu bei duženom nukrenta man už nugaros.
Kurį laiką taip ir stovim sustingę, spoksodami vienas į kitą.
– Mam, aš čia tėčiui pietų atnešiau, – pirmasis grįžta į tikrovę Tadas.
– Sofija, – krenkšteli mano Arūras.
Žiūriu į jį, vis dar negalėdama patikėti, kad matau savo Arūrą, o ne kokią šmėklą.
– Sofija, – dar kartą bando pasakyti  kažką labai sunkaus, kas stringa jam gerklėje, slopina balsą, lūpos virpa.
„Kas gi tokio galėjo nutikti, ko man negalima sakyti, ką man sunku pasakyti, nuo ko Arūnas slepiasi šitame rūsyje. Nuo manęs? ˮ
– Sofija, – galų gale jo balsas sutvirtėja ir jis vienu sakiniu išpyškina tai, kam kaupėsi visą tą laiką – jei mylite vienas kitą, būkite kartu, aš nebūsiu kliuvinys tarp jūsų. – Ir nutyla.

Ką jis čia kalba, tarp ko mūsų, nieko nesuprantu ir spoksau į jį išpūtus akis.
– Stasys... – vėl išgirstu prislopintą Arūno balsą. Tik dabar man pamažu viskas pradeda aiškėti.
– Stasys, tas niekšas?! – gyslelė dešiniame smilkinyje tvinkčioja vis stipriau, įsiutis gniaužia man gerklę ir vis sunkiau įkvėpti. Stasys! Kaip nekenčiu jo šią akimirką. Ištisus šešis mėnesius nemačiau savo Arūno, nežinojau ar jis išvis dar gyvas. Dar pamatau palinkusio virš manęs Arūno veidą, o paskui vaizdas susilieja ir viskas panyra į tamsų sapną.
Prasimerkiu ir pamatau Tadą, besišypsantį.
– Pagaliau nubudai, – sužnabžda jis tyliai, o paskui garsiau – tėti, mama atsipeikėjo.
Arūnas suima mane į glėbį, padeda atsistoti.
– Eime, mums reikia namo, – nusišypso.
„Užmušiu Stasįˮ– šmėsteli man mintyse.