Rašyk
Eilės (68973)
Fantastika (2090)
Esė (1658)
Proza (10040)
Vaikams (2371)
Slam (55)
English (1047)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

Gūdi Lietuvos provincija, užkampių užkampis. Šio užkampio pakraštys.
Apsilupinėjusiais geltonais dažais ir kiek prakiurusiu šiferiniu stogu pasidabinusioj trobelėj degė žvakės. Elektra senokai buvo pamiršusi savo pramintus takus. Trobelę prieš gerą pusmetį buvo apgadinęs gaisras. Kažkas sėdėjo prie improvizuoto stalo. Šešėliai languose. Ant blizgančių sudaužyto stiklo briaunų.
- Pakeliam, - tarstelėjo apmigęs balsas.
- Ką? – nesuprato prarūkytas balsas.
- Ką, ką, Mulkau. Gi va, stovi pakampy. Pakeliam ir panešam kur nors lauk. Erzina mane jau.
- Bet tai sustojęs yra! Kam čia tampytis? Geriau išgeriam.
Laikrodžio ciferblatas buvo nublukęs. Rodyklės suakmenėjusios kažkur ties paryčiais ar ties pavakare. Ant vieno kampo styrojo nedidelė užrakinta spynelė. Mulkaus akis palietė auštančio ryto trupiniai, besiskverbiantys pro stambius debesis. Oi, kokie debesys. Stambūs ir trupantys. Reiks šiandien pažiūrėti šulinį. Gal vėl bėgs drumzlinas vanduo, reiks pilti lauk. Kibirų dar reiks. O kur mano dukra dingus? Reikia išgerti, išgerti, išgerti. Ką tas čia sugalvojo, tampytis su kažkokiu griozdu. Gi mes pavargę, oi, kaip pavargę. Aš tai bent jau labai pavargęs. Algis irgi neatėjo, dingo kažkur. Dingsta visi kažkur. Gal į debesis išeina. Skradžiai prasmigo. Gal miega kažkur. Jau reiktų keltis. Neaišku, kiek valandų.
- Ė, o kur Algis dingęs? – pasiteiravo prarūkytas balsas. – Žadėjo juk ateiti.
Apmigusio balso savininkas nusižiovavo.
- O koks skirtumas tau? – kiek patylėjo ir po to susijuokė. – Pats ar kištum nosį čia, jei būtum sukirtęs iš štukos ir prakišęs?
Mulkus išgėrė ir numojo ranka.
- Baik tu juokis, girdi? Gi ten pajuokavo jis su tom lažybom.
Apmigęs balsas įtempė veido raumenis, kad šie suformuotų pykčio ir nepasitenkinimo išraiška.
- Kokie dar juokai? Čia rankom sukirtom, taip sakant, vyrų garbės žodis buvo. O tu juk liudininku buvai, pats viską matei. Eisim mes jo ieškoti, nieko nežinau. Man pinigus ant stalo turės padėti.
- Palauk, o jei jis užlenkė ką nors? Tai tada tu jam skoloj.
- Ims tau Algis ir užmuš ką nors, – nusikvatojo. – Gi nėra toks durnas.
- Nu, bet jei pasiūlė pats?
- Nutilk! Neturiu aš tokių pinigų! – apmigęs balsas patapo pyktelėjusiu balsu. Išgėrė. Kiek nurimęs tarstelėjo:
- O jei ir būtų laimėjęs, tai iškart būtų apsireiškęs. Nepagalvojai? Durnas tu, Mulkau, visai negalvoji.
Mulkus praleido tylomis. Idiote, jei tu ką nors užmuštum. Bėgtum. Slėptumeis. Pasikastum po žemėm. Giliai. Gulėtum rūsy, po grindim. O Algis gi nenormalus. Nepatikimas. Susišvietė jiems čia kažkas. Prisigalvojo nesąmonių. Kur mano dukra? Irgi kažkur dingusi. Visi dingę. Išvis, kur aš esu? Gerai, kad pamiršo Saulius tą griozdą. Tik tak, tik tak ir nutilo kažkada. Ko čia erzintis. O jei jis ką nors užmušė. Tai tada slepiasi dabar. Kažkur įsilindęs. Kaip partizanas. Arba miega. Gali būti, kad miega. Sustūmė tiesiog ir neatėjo. Ir gerai padarė. Užknisa jis mane. Visad prisigalvoja nesąmonių. Pats kažkokia vaikščiojanti nesąmonė. Reiks šulinį išvalyti.
- Mulkau, traukiam tą laikrodį velniop. Maišosi jis man.
Jiedu griebė už seno, kiek apipelijusio sieninio laikrodžio. Laikas, rodos, vis dar buvo sustojęs, suklampėjęs. Mulkus, būdamas kiek girstelėjęs ir apskritai gan menko sudėjimo žemaūgis sutvėrimas, nedegė noru tampytis su senu mediniu griozdu. Saulius buvo gerokai stambesnis ir kiek aukštesnis tipas.
- Kelk, po galais! – užrėkė Saulius.
Mulkus tik išskleidė eilę cyptelėjimų, panašių į stenančio šunėko.
- Ko jis toks sunkus, blyn?
Išties, toks medinis, kiek papuvęs laikrodis neturėjo tiek sverti. Abu vyrai pradėjo dūsauti. Laikrodis stovėjo kaip įbestas. Nė kiek nepajudėjo. Mulkus atsisuko į Saulių:
- Kam išvis jį judinti? Kuo jis tau trukdo? Eitume geriau, atsisėstume normaliai ir įkaltume. O čia prisigalvoji visokių nesąmonių. – nutęsė ir laukė nuožmaus antpuolio. Arba bent jau priežasties imituoti Sizifus. Nesulaukė. Saulius bandė kilstelti laikrodį vienas pats. Šnipštas.
- Ir išvis, - lėtai iškošė Mulkus. – Juk čia ne tavo namai. Kokio velnio čia kažką stumdyti. Ir taip čia viskas išvartyta.
Saulius sužvėrėjo, jo akyse įsitempė kraujagyslės. Prasiplėtė šnervės. Kone pavirto Minotauru.
- Kokie ne mano?! – grėsmingai žengė link Mulkaus. – Gi mano namai! Nostalgijos gatvė, tryliktas namas!!
Juk čia nėra tokios gatvės. Mūsų kaime tiesiog nėr tokios. Runkelių gatvėj jis gyveno. Ilga buvo gatvė. Daug namų. Gražių trobų. Jo troba seniai neperdažyta. Pamiršo savo troba, ot duoda. Dabar trinasi šitoj skylėj, sugalvok tu man. Mano namai. Ne jokie jo namai. Čia kiti gyveno. Po to išėjo. Paliko viską taip. Kodėl čia viską taip paliko? Kokia dar nostalgija ir jos gatvė? Nusišneka jis išvis.
Saulius dygsnojo akimis Mulkų. Šio akys greitai lakstė, stengėsi nesusidurti su Sauliaus žvilgsniu.
- Kas tau yra? – ramiai paklausė Saulius.
- Ne, nieko, - atsiduso. – Viskas gerai. Einam, prisėsim.
- Ne! Pirma, patraukim tą griuveną. Maišosi man. Ir šiaip nervina.
- Eik sau! Atsibodai man jau su savo erzeliais!
Mulkus staiga pradėjo levituoti. Neaukštai, gal kelis centimetrus nuo žemės. Tokiam netikėtam įvykiui įvykti labai padėjo stiprios Sauliaus rankos. Įsikabinusios į Mulkaus atlapus.
- Tu čia mane užknisi! – spjaudydamasis agresyviai rėžė Mulkui. – Kažkoks pusprotis esi, man atrodo! Nebesigaudai visai, kas čia vyksta! Gal rimtai aplink tave balti arkliai jau jodinėja?
Levitacijos aktas baigėsi. Mulkus nutūpė ant užpakalio, visai negracingai. Po jo užpakaliu buvo nemažai indų šukių.
- Gerai, - giliai kvėptelėjęs pratarė Mulkus. – Tai tada būdamas tokiu genijum, paaiškink man, kas čia vyksta.
Saulius pirštu parodė į sieninį laikrodį.
- Ko jis toks sunkus, kaip galvoji?
Mulkus skėstelėjo rankomis:
- Ką aš žinau? Juk nemažas yra, dėl to ir sunkus.
- Ir sveria daug. Teisingai?
Mulkus linktelėjo.
- Nes jo viduj yra sulindęs Algis, - tyliai tarstelėjo Saulius. – Jis slepiasi, kad nereiktų man atiduoti pinigų, - mirktelėjo.
Mulkus tik dabar atkreipė dėmesį į spyną. Parodė į ją.
- Ir tu mane durnu laikai? Tu manai, kad pats ėmė ten ir užsirakino? – susijuokė.
- Tai paprašė kieno nors, kad užrakintų. Menka čia problema!
- O kam tu nori jį tempti tada, tegul stovi sau. Išlys kai nusibos. Arba kai ėst ir gert užsimanys.
Saulius patylėjo. Prisiartino prie laikrodžio. Stipriai keliskart pabeldė.
- Algi! Lįsk lauk. Žinau, kad esi laikrody.
Tyla. Saulius užsimojo ir spyrė koja į laikrodžio šoną. Šis nuvirto ant žemės. Išlūžo viena siena, matyt buvo kiek papuvusi. Mulkus atsistojo ir priėjo prie Sauliaus.
- Nu, ar yra ten Algis?
Saulius prinešė žvakę. Pamatė mažą ranką.
- Žiūrėk, kažkas tai yra! – nustebęs riktelėjo Saulius.
Mulkus patraukė už rankos. Jokios naudos. Saulius patraukė Mulkų ir timptelėjo stipriau. Iš sieninio laikrodžio ištempė mažos mergytės kūną. Mulkus neteko žado.
- Silvuteee!! – pradėjo virkčioti. – Silvute, kas tau? – tapšnojo per blyškius mergaitės žandus. Ji, žinoma, buvo negyva ir tai buvo gan akivaizdu. Mažas šviesiaplaukis angelas. Drabužėliais baltais.

Gūdi Lietuvos provincija. Nostalgijos gatvė, nr. 13.
- Kertam, kad ką nors užversčiau ir niekas manęs nesurastų? – siūlo įsijautęs Algis.
- Eik tu, juokdary, – su pašaipa jį nužiūri Mulkus. Saulius pusrimčiu veidu tiesia ranką.
- Iš kiek kertam?
- Iš tūkstančio, - savimi pasitinkantis žvilgsnis susirangė Algio veide.
Sukirto. Ir Mulkus buvo liudininkas.

2011-10-16 12:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-02 14:52
Mojo Jojo
Nekreipiant dėmesio į nereikalingus žodžius, kūrinys yra parašytas skaitomai, bet va tos ne logiškos situacijos viską sugadina. -
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-01 12:45
St Sebastianas


Dar vienas lietuviško kaimo alkoholinio realizmo atstovas. Mintis gana įdomi, tačiau tikrai ne nauja. Lažybos, kad padarysi nusikaltimą ir tavęs niekas nepagaus. Žinome, čia lažybos žengia į naują logikos trūkumo lygį. Kam lažintis su žmogumi, nuo kurio slėpsiesi? Su logika ir  daugiau trūkumų. Na, pabandykime pagalvoti kokių gabaritų turi būti maža mergaitė, kad jos nepakeltų du vyrai?

Na, sakykim paslaptis yra. Visiškai neslapta. Kai paminimos lažybos apie žmogžudystę viskas stoja į savo vietas ir nelieka staigmenos, kurios tikrai norėtųsi.

Trijų personažų neradau. Na, yra du girtuoklėliai, apie kuriuos susidarome kažkokį įspūdį. Yra jų draugelis kileris, apie kurį nežinome praktiškai nieko ir kuris, kaip ir dukra atlieka tik dekoracijos vaidmenį.

Pasakojimo būdas gana neblogas, nepaisant to neleido pilnai įtikėti lietuviškojo kaimo alkoholiniu realizmu. Iš bendro fono labai iškrenta antikiniai elementai. Tiek aplinka, tiek ir personažai nesukelia tikrumo pojūčio, jauti, jog skaitai. Vertinimas: 2,5 (du ir penkios dešimtosios balo)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-31 02:54
Valkas
Gražu, gražu. Kūriniai, kuriuose detaliai aprašomas žmogiškasis idiotizmas visada turi tą tokį šviežio skaitalo skonį – gal todėl, kad imasi jų vien prakutę rašyme žmonės.
Tik truputį, vos truputėlį per akivaizdžiai viskas, kortos atverčiamos ir nelieka jokio peno fantazijai. Panašaus pobūdžio tekstai, mano subjektyvia nuomone, turėtų būti impresionistiški: potepis ten, potepis šen, nieko pernelyg aiškaus, bet kai atsitrauki penkis žingsnius – sąmonė visus potepius sujungia ir nuo savęs prideda šį tą daugiau. Tad paslaptis galėtų ne taip va visai aiškiai atsiskleisti, arba (geresnis variantas) – turėtų būti įtrauktas dar kažkoks faktorius, kažkokia linija, šoktelinti pabaigoje ir verčianti skaitytoją abejoti, ar tikrai jis viską teisingai suprato.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-29 21:51
Varinė Lapė
Man taip rodėsi, kad tas apmigęs balsas tuoj užmigs, o jis pasirodo ohoho, nori veiksmo. Ar aš kažką maišau?

Neteisingai pasirinktas personažų įvardijimas, žinoma, kalbant apie girtaujančius vyrus per daug gilintis į jų charakterius nereikia ir nieko stebuklingo, kad girtiems susišvietė tokios nesamonės. Tekste radau vieną nenuginčyjamą tiesą – girtas ką sugalvos, tą ir padarys. Tik gal ne taip žiauriai?

Pabaiga tikrai riebi.

3,3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-27 18:30
pilkė_
(2,5).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-27 18:30
pilkė_
Tiesą pasakius, ties šituo tekstu teko nemažai laužyti galvą. Vis bandau atrasti logiką ir galai nesusieina. Girtuoklis Nr. 1 nužudo girtuoklio Nr. 2 dukrą todėl, kad susilažina su girtuokliu Nr.3, jog ką nors nužudys?. Ir tikisi, kad... ką? Kad jam paplos delnais ir atiduos uždirbtus pinigus? O girtuoklis Nr. 2 - nė mur mur? Kažkaip neįtikina.
Nors tie girtų galvojimai ir pokalbiai gana tikroviški. Tik sizifai su minotaurais  čia kaip svetimkūniai, nors ir netiesioginėje kalboje.
Tiesa, gan persistengta su originalia raiška... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-19 21:30
cls
cls
Užkampių užkampis ir dar užkampio pakraštys? Norisi konkretumo :)
Ar galima pasidabinti prakiurusiu šiferiniu stogu? O rifliuota skarda galima? 
Elektrai blogai su atmintimi? Alzheimeris?
Improvizuotas stalas? O ir kėdės buvo improvizuotos? Nepykit, kad kabinuosi prie tokių dalykų. Suprantu, reikia aprašyti veiksmo aplinką, bet po tokios įžangos norisi pakelti :)
Tęsiam toliau :)
Anekdotas: kalbasi du balsai - apmigęs ir prarūkytas.
Galima čia tęsti ir apie ryto trupinius, ir apie įtemptus veido raumenis formuojant išraišką, ir apie akyse įsitempusias kraujagysles... Tiek to.

"Ji, žinoma, buvo negyva ir tai buvo gan akivaizdu." - geras sakinys :)

Pati mintis ir išrišimas visai neblogai, bet kažkaip kitaip reikėjo parašyti.

P.S. Dėl konkretumo atsiprašau, adresas pateiktas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą