Lažybos

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

Gūdi Lietuvos provincija, užkampių užkampis. Šio užkampio pakraštys.
Apsilupinėjusiais geltonais dažais ir kiek prakiurusiu šiferiniu stogu pasidabinusioj trobelėj degė žvakės. Elektra senokai buvo pamiršusi savo pramintus takus. Trobelę prieš gerą pusmetį buvo apgadinęs gaisras. Kažkas sėdėjo prie improvizuoto stalo. Šešėliai languose. Ant blizgančių sudaužyto stiklo briaunų.
- Pakeliam, - tarstelėjo apmigęs balsas.
- Ką? – nesuprato prarūkytas balsas.
- Ką, ką, Mulkau. Gi va, stovi pakampy. Pakeliam ir panešam kur nors lauk. Erzina mane jau.
- Bet tai sustojęs yra! Kam čia tampytis? Geriau išgeriam.
Laikrodžio ciferblatas buvo nublukęs. Rodyklės suakmenėjusios kažkur ties paryčiais ar ties pavakare. Ant vieno kampo styrojo nedidelė užrakinta spynelė. Mulkaus akis palietė auštančio ryto trupiniai, besiskverbiantys pro stambius debesis. Oi, kokie debesys. Stambūs ir trupantys. Reiks šiandien pažiūrėti šulinį. Gal vėl bėgs drumzlinas vanduo, reiks pilti lauk. Kibirų dar reiks. O kur mano dukra dingus? Reikia išgerti, išgerti, išgerti. Ką tas čia sugalvojo, tampytis su kažkokiu griozdu. Gi mes pavargę, oi, kaip pavargę. Aš tai bent jau labai pavargęs. Algis irgi neatėjo, dingo kažkur. Dingsta visi kažkur. Gal į debesis išeina. Skradžiai prasmigo. Gal miega kažkur. Jau reiktų keltis. Neaišku, kiek valandų.
- Ė, o kur Algis dingęs? – pasiteiravo prarūkytas balsas. – Žadėjo juk ateiti.
Apmigusio balso savininkas nusižiovavo.
- O koks skirtumas tau? – kiek patylėjo ir po to susijuokė. – Pats ar kištum nosį čia, jei būtum sukirtęs iš štukos ir prakišęs?
Mulkus išgėrė ir numojo ranka.
- Baik tu juokis, girdi? Gi ten pajuokavo jis su tom lažybom.
Apmigęs balsas įtempė veido raumenis, kad šie suformuotų pykčio ir nepasitenkinimo išraiška.
- Kokie dar juokai? Čia rankom sukirtom, taip sakant, vyrų garbės žodis buvo. O tu juk liudininku buvai, pats viską matei. Eisim mes jo ieškoti, nieko nežinau. Man pinigus ant stalo turės padėti.
- Palauk, o jei jis užlenkė ką nors? Tai tada tu jam skoloj.
- Ims tau Algis ir užmuš ką nors, – nusikvatojo. – Gi nėra toks durnas.
- Nu, bet jei pasiūlė pats?
- Nutilk! Neturiu aš tokių pinigų! – apmigęs balsas patapo pyktelėjusiu balsu. Išgėrė. Kiek nurimęs tarstelėjo:
- O jei ir būtų laimėjęs, tai iškart būtų apsireiškęs. Nepagalvojai? Durnas tu, Mulkau, visai negalvoji.
Mulkus praleido tylomis. Idiote, jei tu ką nors užmuštum. Bėgtum. Slėptumeis. Pasikastum po žemėm. Giliai. Gulėtum rūsy, po grindim. O Algis gi nenormalus. Nepatikimas. Susišvietė jiems čia kažkas. Prisigalvojo nesąmonių. Kur mano dukra? Irgi kažkur dingusi. Visi dingę. Išvis, kur aš esu? Gerai, kad pamiršo Saulius tą griozdą. Tik tak, tik tak ir nutilo kažkada. Ko čia erzintis. O jei jis ką nors užmušė. Tai tada slepiasi dabar. Kažkur įsilindęs. Kaip partizanas. Arba miega. Gali būti, kad miega. Sustūmė tiesiog ir neatėjo. Ir gerai padarė. Užknisa jis mane. Visad prisigalvoja nesąmonių. Pats kažkokia vaikščiojanti nesąmonė. Reiks šulinį išvalyti.
- Mulkau, traukiam tą laikrodį velniop. Maišosi jis man.
Jiedu griebė už seno, kiek apipelijusio sieninio laikrodžio. Laikas, rodos, vis dar buvo sustojęs, suklampėjęs. Mulkus, būdamas kiek girstelėjęs ir apskritai gan menko sudėjimo žemaūgis sutvėrimas, nedegė noru tampytis su senu mediniu griozdu. Saulius buvo gerokai stambesnis ir kiek aukštesnis tipas.
- Kelk, po galais! – užrėkė Saulius.
Mulkus tik išskleidė eilę cyptelėjimų, panašių į stenančio šunėko.
- Ko jis toks sunkus, blyn?
Išties, toks medinis, kiek papuvęs laikrodis neturėjo tiek sverti. Abu vyrai pradėjo dūsauti. Laikrodis stovėjo kaip įbestas. Nė kiek nepajudėjo. Mulkus atsisuko į Saulių:
- Kam išvis jį judinti? Kuo jis tau trukdo? Eitume geriau, atsisėstume normaliai ir įkaltume. O čia prisigalvoji visokių nesąmonių. – nutęsė ir laukė nuožmaus antpuolio. Arba bent jau priežasties imituoti Sizifus. Nesulaukė. Saulius bandė kilstelti laikrodį vienas pats. Šnipštas.
- Ir išvis, - lėtai iškošė Mulkus. – Juk čia ne tavo namai. Kokio velnio čia kažką stumdyti. Ir taip čia viskas išvartyta.
Saulius sužvėrėjo, jo akyse įsitempė kraujagyslės. Prasiplėtė šnervės. Kone pavirto Minotauru.
- Kokie ne mano?! – grėsmingai žengė link Mulkaus. – Gi mano namai! Nostalgijos gatvė, tryliktas namas!!
Juk čia nėra tokios gatvės. Mūsų kaime tiesiog nėr tokios. Runkelių gatvėj jis gyveno. Ilga buvo gatvė. Daug namų. Gražių trobų. Jo troba seniai neperdažyta. Pamiršo savo troba, ot duoda. Dabar trinasi šitoj skylėj, sugalvok tu man. Mano namai. Ne jokie jo namai. Čia kiti gyveno. Po to išėjo. Paliko viską taip. Kodėl čia viską taip paliko? Kokia dar nostalgija ir jos gatvė? Nusišneka jis išvis.
Saulius dygsnojo akimis Mulkų. Šio akys greitai lakstė, stengėsi nesusidurti su Sauliaus žvilgsniu.
- Kas tau yra? – ramiai paklausė Saulius.
- Ne, nieko, - atsiduso. – Viskas gerai. Einam, prisėsim.
- Ne! Pirma, patraukim tą griuveną. Maišosi man. Ir šiaip nervina.
- Eik sau! Atsibodai man jau su savo erzeliais!
Mulkus staiga pradėjo levituoti. Neaukštai, gal kelis centimetrus nuo žemės. Tokiam netikėtam įvykiui įvykti labai padėjo stiprios Sauliaus rankos. Įsikabinusios į Mulkaus atlapus.
- Tu čia mane užknisi! – spjaudydamasis agresyviai rėžė Mulkui. – Kažkoks pusprotis esi, man atrodo! Nebesigaudai visai, kas čia vyksta! Gal rimtai aplink tave balti arkliai jau jodinėja?
Levitacijos aktas baigėsi. Mulkus nutūpė ant užpakalio, visai negracingai. Po jo užpakaliu buvo nemažai indų šukių.
- Gerai, - giliai kvėptelėjęs pratarė Mulkus. – Tai tada būdamas tokiu genijum, paaiškink man, kas čia vyksta.
Saulius pirštu parodė į sieninį laikrodį.
- Ko jis toks sunkus, kaip galvoji?
Mulkus skėstelėjo rankomis:
- Ką aš žinau? Juk nemažas yra, dėl to ir sunkus.
- Ir sveria daug. Teisingai?
Mulkus linktelėjo.
- Nes jo viduj yra sulindęs Algis, - tyliai tarstelėjo Saulius. – Jis slepiasi, kad nereiktų man atiduoti pinigų, - mirktelėjo.
Mulkus tik dabar atkreipė dėmesį į spyną. Parodė į ją.
- Ir tu mane durnu laikai? Tu manai, kad pats ėmė ten ir užsirakino? – susijuokė.
- Tai paprašė kieno nors, kad užrakintų. Menka čia problema!
- O kam tu nori jį tempti tada, tegul stovi sau. Išlys kai nusibos. Arba kai ėst ir gert užsimanys.
Saulius patylėjo. Prisiartino prie laikrodžio. Stipriai keliskart pabeldė.
- Algi! Lįsk lauk. Žinau, kad esi laikrody.
Tyla. Saulius užsimojo ir spyrė koja į laikrodžio šoną. Šis nuvirto ant žemės. Išlūžo viena siena, matyt buvo kiek papuvusi. Mulkus atsistojo ir priėjo prie Sauliaus.
- Nu, ar yra ten Algis?
Saulius prinešė žvakę. Pamatė mažą ranką.
- Žiūrėk, kažkas tai yra! – nustebęs riktelėjo Saulius.
Mulkus patraukė už rankos. Jokios naudos. Saulius patraukė Mulkų ir timptelėjo stipriau. Iš sieninio laikrodžio ištempė mažos mergytės kūną. Mulkus neteko žado.
- Silvuteee!! – pradėjo virkčioti. – Silvute, kas tau? – tapšnojo per blyškius mergaitės žandus. Ji, žinoma, buvo negyva ir tai buvo gan akivaizdu. Mažas šviesiaplaukis angelas. Drabužėliais baltais.

Gūdi Lietuvos provincija. Nostalgijos gatvė, nr. 13.
- Kertam, kad ką nors užversčiau ir niekas manęs nesurastų? – siūlo įsijautęs Algis.
- Eik tu, juokdary, – su pašaipa jį nužiūri Mulkus. Saulius pusrimčiu veidu tiesia ranką.
- Iš kiek kertam?
- Iš tūkstančio, - savimi pasitinkantis žvilgsnis susirangė Algio veide.
Sukirto. Ir Mulkus buvo liudininkas.